Dažniausiai mūsų pasirinkimą diktuoja ne nuotaika, bet gaunamos pajamos, tad nenuostabu, kad didesnių klientų srautų sulaukia tos maitinimo įstaigos, kurios sugeba savo klientams pasiūlyti ne tik skanų maistą už priimtiną kainą, bet ir greitą aptarnavimą.
Sutikite – kad ir koks viliojantis būtų pasiūlymas dienos sriuba plius pagrindinis patiekalas už 5 eurus, susigundys vienetai, jei kavinėje užsakymo teks laukti valandą.
Tad ir aš, ieškodamas, kuo paįvairinti restoranų apžvalgas, dažnai užklystu į valgyklas. O šį kartą pasirinkau man daugelio rekomenduotą Klaipėdos valgyklą „Stasio kampas“.
Dėl to, kad teks stovėti eilėje, aš buvau informuotas iš anksto, bet to, kad ji bus nusidriekusi net lauke – tai tikrai nesitikėjau.
Džiugino tai, kad ta išsirangiusi laukiančių savo eilės klientų „gyvatė“ labai greitai judėjo. Jau po kelių minučių rinkomės patiekalus iš meniu, užrašyto tiesiog ant sienos lentos, o po kelių minučių jau brūžinom padėklais per stalviršį virėjoms diktuodami užsakymą.
Dar kelios minutės – ir mūsų padėklai prisišvartavo ant vieno iš dar neužimtų stalelių. Ar reikėjo užsakyti tiek daug patiekalų? Tikrai ne, bet smalsumas pabandyti didesnį patiekalų kiekį paėmė viršų.
Sriubos. Šviežių kopūstų sriubos užsakėme tik pusę porcijos, bet jau ją pilant ir matant, kokį šaukštą grietinės į tą samtelį nardina virėja, nieko gero tikėtis negalėjau. Tad pakabinęs sriubos, ją apibūdindamas galiu pasakyti, jog tai kopūstų viralu skiesta grietinė, kurioje konkrečiai trūko druskos. Kadangi pats vengiu druskos ir stengiuosi jos naudoti mažiau, jos neradęs ten galiu tik įsivaizduoti, kaip liūdnai ta sriuba valgėsi tiems, kurie nevengia druskos. Kam dėti tiek grietinės? Negi įmonė jos gauna nemokamai?
Antra mano dėmesio susilaukusi sriuba – „šmakalas“. Tai žemaitiškos cibulynės versija, taip pavadinta dėl to, kad yra pagardinta kefyru.
Bet kuris žemaitis, bent kiek susipažinęs su „šmakalo“ gamyba, pasakys: ši kefyru užpilta silkė net nepriartėjo prie tradicinės sriubos. Man asmeniškai joje trūko svogūnų laiškų, kurie ir pagyvina šios sriubos skonį, suteikdami jai „macnumo“. Nors ir nesu abejingas tiek cibulynei, tiek „šmakalui“, „Stasio kampe“ man patiektos sriubos galėjau paskanauti tik šaukštą. Gal kas ir mėgsta valgyti silkę, užpiltą kefyru, aš visgi renkuosi tradicinę žemaitišką jos versiją, net jei ir po to tenka gąsdinti kolegas aitriu svogūnu kvapu, sklindančiu iš burnos.
Nustebino mus ir tai, kad valgyklos meniu puikavosi paelija. Suprantu, kad geros paelijos už 4,50 euro tikėtis nereikia. Apie tai, manau, žino ir valgyklos savininkai, gamindami ryžių košę, gardintą pigiais šaldytų jūrų gėrybių mišiniais. Bet po pirmojo kasnio aš galiu pasakyti tik viena: ši paelija daro gėdą „Stasio kampui“.
Manau, nereikia jums į meniu traukti tradicinių kitų šalių patiekalų, kuriems pagaminti reikalingi brangūs ingredientai. Jei nekeisit mąstymo ir neišmesit šios ryžių košės iš meniu, greitu metu, spėju, į jį įtraukti turėtumėt ir „Tom yum“ sriubą už kokius 2 eurus.
Manau, kad jums nereikia nukrypti nuo esamo koncepto: karbonadai, troškiniai, šniceliai, bulviniai patiekalai turi ne tik kad dominuoti, bet ir atstoti patiekalus, panašius į paeliją.
Kiaulienos plovo užsakėme tik pusę porcijos, ir jis buvo be priekaištų. Be priekaištų reiškia tai, kad atitiko valgyklos lygį bei kainą – 2,20 euro. Ryžiai nebuvo sušokę į vientisą masę, tarp jų net buvo gerai išvirtos mėsos. O plovo patiekimas su raugintais agurkėliais atitiko visas mums, lietuviams, įprastas tradicijas.
Nežinau, kas sugalvojo vištienos troškinį gardinti konservuotais kelmučiais, bet, mano nuomone, jie jį tik sugadino. Kartojau ir kartosiu: jei aš norėsiu valgyti konservus, aš neisiu į maitinimo įstaigą.
Įdomiausia tai, kad vištienos troškinys ir šiaip buvo skanus, tik norint pradėti jį valgyti, pirmiau reikėjo nurinkti ir atokiau padėti kelmučius.
Plokštainis su spirgučių padažu buvo patiekalas, kuris nesulaukė mūsų kritikos.
Jį testuodami vėl prisiminėm paeliją, ir sugrįžtant prie tos temos tenoriu pasakyti: geriau jau dar kokį bulvinį patiekalą įtraukite į meniu, nei ir toliau darykit gėdą ispanams, taip nevykusiai bandydami atkurti jų tradicinį patiekalą.
Reziumuojame. Nors keli patiekalai ir sulaukė mano kritikos, visumoje valgyklą „Stasio kampas“ galiu drąsiai rekomenduoti visiems savo sekėjams.
Tai greito ir, galiu patikinti, mandagaus aptarnavimo valgyklėlė, kurioje lankantis tvyrojo švara ne tik ant maisto atidavimo linijos, bet ir visoje salėje, o ir stelažas su nešvariais padėklais buvo keičiamas net neužsipildęs iki pusės.
Vertinu šią valgyklą 4/5. Manau, kad turėdami 5 eurus, pietums pasirinksit ne tik pagrindinį patiekalą, bet užteks ir sriubai, ir gėrimui. O didmiestyje surasti, kur skaniai papietauti už 5 eurus, darosi vis sunkiau.
