Niekad neatsibostantis varškės sūris: maisto ekspertė dalijasi netikėtų receptų idėjomis

Jaunimas jį pamėgęs ne tik kaip sveiką, sotų bei greitą užkandį, bet ir noriai eksperimentuoja – keptas varškės sūris gali virsti ir pikantišku pagrindiniu patiekalu, ir nesunkiai pagaminamu desertu. 

„Džiaugiamės, kad savo pirkėjams galime pasiūlyti ne tik tradicinių seniai pamėgtų skirtingo riebumo varškės sūrių, bet nustebiname ir originaliais skoniais – pavyzdžiui, rūkytu sūriu su pomidorais ar kumpiu“, – skaičiuoja lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.

Jos teigimu, sūrių populiarumas priklauso ir nuo sezoniškumo. Pavyzdžiui, liepos ir rugpjūčio mėnesiais varškės sūrių pardavimai itin išauga – tai rodo, jog žmonės sūrį vasarą kepa kepsninėse, o taip pat ir mielai pasiima kaip užkandį į iškylas. 

„Tendencijos rodo, kad auga keptų, rūkytų varškės sūrių vartojimas. Žmonės atranda vis naujus būdus, kaip juos pateikti ant vaišių stalo. Paskutiniu metu labai išpopuliarėjo Zanavykų kepto sūrio kepimas grilyje – tai nuostabus vakarėlio akcentas, nepaliekantis abejingų“, – pastebi „Lukšių pieninės“ komercijos direktorius Žygimantas Čiūta. 

Ne kartą Lietuvos metų gaminio medalius gavusius šviežius, keptus, rūkytus varškės sūrius gaminanti „Lukšių pieninė“ didžiuojasi išsaugotomis zanavykų krašto kulinarinėmis tradicijomis, kurios dera su moderniomis technologijomis. „Keptas ar rūkytas varškės sūris vis dar reikalauja daug rankų darbo, – pabrėžia įmonės komercijos direktorius Ž Čiūta. – Tik rankų darbu kiekvienas sūris yra padengiamas prieskonių mišiniu, sudedamas į dėžes brandinimui, vėliau kepamas, rūkomas ir pakuojamas.“

Varškės sūris išsiskiria tik jam būdingu ir tuo pačiu paprastu gamybos būdu, nenaudojat šliužo fermento ir nokinimo proceso, o tik surauginant pieną ir suslegiant gautą varškę, gautus sūrius vėliau pasūdant, rūkant ar kepant. 

Pagrindinės žaliavos yra pasterizuotas karvių pienas ir pieno rūgšties bakterijų kultūrų raugas, suteikiantis pienarūgštį skonį. Sūrio masė iki šiol kemšama į tradicinius reto audinio trikampius sūrmaišius, kurių platesnis galas užrišamas mazgu, todėl jis įgauna specifinę formą – trikampės prizmės su suapvalintais kampais, o paviršiuje matomos audinio žymės bei raukšlės, susidariusios surišant audinį mazgu. 

Keptas „Zanavykų“ sūris, rūkytas „Lukšių“ sūris su česnaku, „Senolių“ varškės sūris – populiariausi „Lukšių pieninės“ produktai, kuriais gali mėgautis ne tik lietuviai. 

„Pakeitę sūrių pakuotes pradėjome tiekti savo produktus į Vokietiją, Lenkiją, Izraelį ir kitas šalis. Iš savo partnerių sulaukiame tik geriausių atsiliepimų, jie labai vertina išskirtinį mūsų varškės sūrių skonį ir tradicijų išsaugojimą“, – sako „Lukšių pieninės“ atstovas Ž. Čiūta.

Šiais laikais turime prabangą mėgautis sūriais iš viso pasaulio: jeigu nerandame pamėgto prancūziško rokforo, galime rinktis itališką gorgonzolą, o bri keisti kamamberu. 

Tačiau tokio sūrio kaip lietuviškasis varškės negamina beveik niekas pasaulyje. Jis mūsų žemėse gaminamas jau nuo viduramžių, buvo paplitęs tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinėje dalyje – dabartinės Lietuvos, Baltarusijos teritorijose ir dalyje Lenkijos.

„Nors dabar jis tapęs kasdienės mūsų mitybos dalimi, prieš kelis šimtmečius toli gražu ne kiekvienuose namuose jo būtumėte radę. Jo gamyba nėra labai sudėtinga, bet reikalauja daug rankų darbo, o be to, prieš kelis šimtus metų eilinis valstietis neturėjo nei tiek pieno, nei druskos, kad varškės sūris taptų kasdieniu valgiu. Tik didikai galėdavo kada nori mėgautis šiuo skanumynu, nors apie tokią skonių įvairovę, kaip dabar matome parduotuvėse, nė nesapnavo“, – sako „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė.

Mūsiškio varškės sūrio išskirtinumą pripažino ir Europos Komisija, 2013 m. įtraukusi jį į Europos Sąjungos produktų, pažymėtų saugoma geografine nuoroda, sąrašą. Jame randami tokie visame pasaulyje žinomi sūriai kaip itališka mocarela, prancūziškas rokforas ar graikiška feta. Pasak B.Baratinskaitės, tokia garbė reiškia, kad produktas yra gaminamas pagal autentišką receptą, laikantis senųjų tradicijų ir išsiskiria specifinėmis savybėmis bei aukšta kokybe.

B.Baratinskaitė dalinasi keliais receptais, kaip tradicinį varškės sūrį atrasti iš naujo ir paversti jį itin skaniu patiekalu. 

Pusryčiams galite greitai pasigaminti karštą sumuštinį iš sveikų ir dažnai namuose turimų ingredientų. Saldus ir netikėtas skonis įtiks net ir vaikams. 

„Sviestu patepkite išorines duonos riekių puses. Ant vidinės duonos riekės pusės tepkite riešutinį sviestą, sluoksniuokite varškės sūrį, bananus, aptepkite medumi, pabarstykite cinamonu ir uždėkite kitą duonos riekę sviestuota puse į išorę. Kepkite sumuštinį keptuvėje, kol išorė gražiai pagels“, – dalinasi B.Baratinskaitė.

Vienas populiariausių pasaulyje indiškų patiekalų gaminamas iš indiško saldaus pieno sūrio – panyro, bet jį galite pakeisti lietuviškuoju varškės sūriu ir nustebinti netikėtu deriniu. 

Pasūdytame vandenyje pora minučių apvirkite špinatus. Juos perlieję šaltu vandeniu sutrinkite su aitriosiomis paprikomis iki atidėkite. Gilioje keptuvėje šaukšte aliejaus apkepkite kumino sėklas ir supjaustytus svogūnus. Sudėkite česnaką, imbierą, šiek tiek pakepkite ir sudėkite pjaustytus pomidorus. Leiskite pasitroškinti, jeigu reikia – įpilkite šiek tiek vandens. 

Sudėkite špinatų ir aitriųjų paprikų mišinį, pagal skonį pabarstykite druska. Išmaišę ir palaukę, kol troškinys užvirs, berkite kubeliais pjaustytą varškės sūrį, leiskite jiems labai trumpai pavirti – užteks ir minutės, kad sūris tik pašiltų. 

Pilkite žaliosios citrinos sulčių, tuomet – grietinėlę arba jogurtą, jeigu norite lengvesnio patiekalo. Patiekite šiltą, su indiška duona arba ryžiais. Skanaus!