Esu davęs pažadą nepolitikuoti savo apžvalgose, tad tik užsiminsiu, kad pietų šį kartą keliavome su mano ką tik įkurtos partijos „Katinai už Lietuvą“ partiečiais. Norintys įstoti į naują partiją siųskite man asmenine žinute gyvūno augintinio pasą arba veterinarijos sertifikatą, ir jei nesergat ar nesat sirgęs pasiutlige, būsit mielai laukiami mūsų organizacijoje.
Tad grįžtame į Kauno „Akropolį“, kuris yra netoli mūsų partijos būstinės ir bandome rasti restoraną, kuriame su partijos prezidiumo nariais pietaudami galėtume aptarti planus, ką siūlysime partijos kandidatu į Lietuvos prezidento postą.
Trečiajame aukšte įsikūrę restoranai tą dieną galėjo pasidžiaugti ilgiausiomis lankytojų eilėmis prie įėjimų, o didžiulė aikštė, nusėta staliukais ir kiek primenanti Kaziuko mugę, taip pat buvo pilnutėlė švenčiančiųjų Vasario 16 dieną.
Ieškodami kiek ramesnės vietos pasirenkame atokiau nuo kitų restoranų įsikūrusį restoraną „Olive kitchen“. Juolab, kad jo meniu man jau gerai žinomas, nes prieš kelis metus esu aprašęs jo bendravardį, tik esantį kitu adresu.
Stovėdamas eilėje tarp kitų žmonių, laukiančių laisvų staliukų, daviau sau žodį tik nufotografuoti patiekalus asmeniniam archyvui ir nerašyti jokios apžvalgos, tuo labiau vertinimo. Nes vertinti aptarnavimą ar maisto kokybę, kai restorane – antplūdis, būtų neteisinga. Tai lyg testuoti restoranus Klaipėdoje per Jūros šventę.
Kaskart vartydamas šio restorano meniu stebiuosi pasirinkimo gausa. Ir tuo pačiu bandau įsivaizduoti, kiek virtuvėje turi dirbti žmonių, kad viską pagaminti. Arba kokio plataus profilio turi būti virėjai, sugebantys pasiūlyti šaltibarščius, o po to patiekti dar midijas ar iškepti picą.
O tos iki tobulumo išlaižytos meniu patiekalų nuotraukos ir pilnas restoranas žmonių man kuždėjo mintį, kad gal net pavyks kelis patiekalus įtraukti į prasčiausio patiekalo rinkimus: kai virtuvė tokia apkrauta, net neabejojau, kad vaizdelis lėkštėje turi skirtis nuo to, kurį matome meniu.
Užsakinėdamas patiekalus nusprendžiau užsakyti ir šaltibarščius – kaip be jų Lietuvai švenčiant tokią gražią šventę!
Tikrai keista buvo tai, kad šaltibarščių restoranas iš tiesų turėjo. Nors daugelio jų meniu yra šaltibarščių, žiemą bandydami juos užsisakyti išgirstame tą pačią frazę: tik sezono metu. Toks jausmas, kad burokų ar agurkų galima gauti tik vasarą, o ir vištos kiaušinius deda tik vasarą...
Ir kas jums sakė, kad šaltibarščius turiu valgyti tik vasarą?
Tad įmerkęs šaukštą į šaltą sriubą pasidžiaugiau, kad restorane „Olive kitchen“ tai negalioja. Tiršti ir be tradicinio rūgštumo, būdingo šaltibarščiams, kurie gaminami iš marinuotų burokėlių – jie buvo verti to pavydo, su kuriuo į mane žiūrėjo kiti katinai, partijos nariai.
Nors ant stalo buvo ir načios su jautiena, saldžios keptos bulvytės, pica „Pančeta“, kiti katinai vis nužvelgdavo mane, godžiai srebiantį šaltibarščius.
Baigęs juos doroti spėjau patestuoti ir kitus užkandžius. Načios su jautiena, man regis, neturėtų vadintis užkandžiu – jį reiktų įtraukti prie pagrindinių patiekalų, nes pagal tokią didelę porciją renkantis filmą, reiktų ieškoti tokio, kuris tęstųsi ne mažiau trijų valandų. Nors ir keliese bandėme įveikti šiuos traškučius, matydami ir kitus užkandžius ir žinodami, kad bus pagrindiniai patiekalai, nusižengėme maisto tausojimo taisyklei ir visų jų nesuvalgėme.
Mėgstantiems švelnias picas ir nebrokuojantiems kiaulienos galiu drąsiai rekomenduoti tą dieną mūsų valgytą picą „Pančeta“. Šaltai rūkyta švelnaus skonio šoninė puikiai derėjo su mocarelos sūriu, o viską puikiai sujungė minkštutis tešlos padas.
Užsusakydami gruzdintas bulvytes, nieko įspūdingo nesitikėjome. Sutikite – šiais laikais sunku kažką nustebinti gruzdintomis bulvėmis, nors tam ir naudojami batatai. Nebent jas perkepti. Bet tas kartu patiektas trijų sūrių padažas, kuriame dominavo pelėsinis, buvo įdomus derinys su saldžiosiomis bulvėmis.
Tiesa, buvo dar ir „Cezario“ salotos. Nors meniu buvo galima jas rinktis su vištiena, lašiša ar krevetėmis, Katinienė, matyt, žinodama, kad po jų sulauks dar ir kalakutienos kepsnio, pasitenkino klasikine salotų versija. Ir žinokit – užkąsti visiškai pakanka to, kad salotos gardintos tik šonine ir skrebučiais, svarbiausia – padažas, kurį ruošiant būtų nepersistengta su ančiuviais. Katinienės žodžiais – salotos buvo pasakiškos, nors asmeniškai aš ant jų dėl skonių gausos būčiau uždėjęs bent krevečių.
Kai atkeliavo pagrindiniai patiekalai, ir prie mūsų stalo visi jau buvo pasisotinę užkandžiais, aš supratau, kad čia sukurtas meniu su įspūdingomis patiekalų nuotraukomis tam ir reikalingas, kad užsukę alkani klientai, „valgydami“ meniu akimis, užsisakytų daugiau nei sugebės suvalgyti.
Kadangi mes, katinai, Lietuvos nepriklausomybės dienos atkūrimą švenčiame tik su nealkoholiniais gėrimais, atsigėrę pasiflorų skonio limonado, kimbame į pagrindinius patiekalus.
Pjaudama kalakutienos kepsnį Katinienė pasidžiaugė, kad „Cezario“ salotose nebuvo vištienos, nes skrandis paukštienos gavo su pagrindiniu patiekalu, o ir kalorijų skaičiavimui tai stipriai neatsilieps.
Lukštendamas midijas kartkartėmis užmesdavau akį į kitus katinus ir klausiausi jų komentarų apie valgytus patiekalus.
Vienintelis patiekalas, tą dieną susilaukęs priekaišto, buvo jautiena stroganovietiškai. Suprantu, kad sunku išvengti paviršiuje plaukiojančių riebalų, bet baigus gamybos procesą ir valgiui nusistovėjus puode, riebalus reikėtų nurinkti.
Bet tie, kas mėgsta riebiau ir skalsiau, bus patenkinti valgydami tokį ūkišką patiekalą, o ir padažą užpylę bulvių košės, ją tik pagardinsit. O pati jautiena – minkštutė, gerai ištroškinta.
Kelias išlukštentas midijas man pavyko iškeisti į vieną tortiliją, gardintą sultinga vištiena. Tad galiu drąsiai teigti: įmantriai patiektas patiekalas nenuvylė ir skoniu.
Na, o midijos ir jų padažas buvo dar viena priežastis pasidžiaugti, kad namie jau pora savaičių neveikia svarstyklės. Aštrus padažas su kiekvienu šaukštu vis labiau dilgino gomurį, ir tai buvo puikiai subalansuotas aštrumas, kuris jautėsi tik tol, kol valgiau, o ne kankino mane ir kitą dieną. Mėgstu aštrius patiekalus, bet aštrumas, kaip minėjau, turi jaustis tik valgant, o ne kamuoti kelias dienas. Gruzdintas bulvytes skandindamas kreminiame klampiame padaže suvalgiau jį iki paskutinio lašelio.
Ar reikėjo desertų? Tikrai, ne. Skrandžiai buvo pilni ir laimingi, ir vienintelis, ko norėjosi, tai pokaičio miego ant minkštų restorano baldų.
Bet porą desertukų švenčių proga mes visgi užsakėme.
Kadangi nesu desertų didelis mėgėjas, mane jais sugundyti galima pirmiausia sugundžius akis. Tai reiškia, kad desertas turi mirgėti spalvomis, o ne raudonuoti iš gėdos bet kaip numestas lėkštėje pasislėpęs po plonu cukraus pudros sluoksniu.
Ar dar įmanoma kažką nustebinti panakota? Yra įvairiausių šio itališko grietinėlės deserto gardinimo būdų, bet man skaniausias su trintomis braškėmis. Gal dėl to, kad braškės man visada asocijuojasi su vasara. O valgant skanią panakotą, kai už lango lietinga ir vėjuota, – puiki proga pasvajoti apie artėjantį pavasarį, o po jo – ir vasarą.
Nežinau, kas iš mūsų kompanijos sugalvojo užsakyti vieną belgišką vaflį, bet vos tik jis atsidūrė ant stalo, jis buvo taip greitai sudorotas 4 šakutėmis, kad iš lėkštės išgaravo žaibiškai. Žinoma, buvo gaila gadinti tą gražų vaizdelį, kurį kūrė virtuvės darbuotojai, bet tos minkštutės ir purios vaflio pagalvėlės neleido ilgai mėgautis vaizdeliu.
Reziumuoju. Kaip ir minėjau apžvalgos pradžioje, neplanavau rašyti šį kartą, bet darydamas patiekalų nuotraukas supratau, kad parašyti privalau.
Tekste dar neužsiminiau apie tą dieną dirbusias padavėjas. Jos taip darniai tądien sukosi po salę, kad tam vertėtų skirti net atskirą apžvalgą. Negaliojo joms terminas „mano – tavo“ staliukas, merginos nurinkdavo ne tik savo stalelius, bet ir praeidamos pro kolegių, jų klientų stalus išvaduodavo nuo tuščių indų. Nemačiau nė vieno kliento, sėdinčio prie stalelio, mojuojančio rankomis ir laukiančio, kol jį pastebės.
Mums patiekalus nešė ne tik padavėja, priėmusi užsakymą, bet jai talkino ir kolegės. Tokį darnumą kolektyve sunku įgyvendinti greit, tam reikia daug laiko. Tad džiugu, kad tą dieną, kai prie stalelių vienus klientus keitė kiti, mums neteko laukti padavėjų, o ir maisto gamyba ilgai neužtrūko.
Ir trečia – svarbiausia – maisto kokybė nenukentėjo. Net ir norėdamas rasti kažkokių neatitikimų tarp lėkščių turinio ir meniu nuotraukų, vargu, ar galėčiau tai padaryti.
Džiugu, kad kolektyvas nesušlubavo užgriuvus tokiam dideliam klientų kiekiui, ir net labai skubėdami neleido sau atsipalaiduoti, gaminti ir patiekti patiekalus bet kaip.
Keturiese už sąskaitą sumokėjome 85 eurus. Už tiek patiekalų šiandien tai tikrai nėra daug. O prisimindamas šaltibarščius, rekomenduočiau turizmo agentūroms turistus iš kitų šalių šaltibarščių vežti į šį restoraną, nes jie labiausiai atitinka tradicinių šaltibarščių versiją.
Vertindamas aptarnavimą ir maisto kokybę rašau 5/5. Tikiuosi, kad tokį aukštą lygį jiems pavyks išlaikyti ne tik švenčių dienomis, bet ir kiekvieną dieną.
