Anglijoje tris restoranus įkūrę emigrantai grįžę į Vilnių viską pradėjo nuo nulio

Kulinarija visada buvo Dmitrijaus aistra, tad sukūrę šeimą jie su Inga nutarė laimę išbandyti restoranų versle. Anglijoje jie atidarė tris restoranus, o galiausiai pajutę, kad už uodegos tvirtai laiko sėkmės paukštę, grįžo į Lietuvą ir ėmėsi to, kas geriausiai sekasi, – prieš pusmetį Vilniaus širdyje atidarė restoraną „Old Green Grill House“.

Dmitrijus, žinoma, yra virtuvės šefas, čia sukasi nuo ryto iki vėlaus vakaro. Ingai tenka administracinė veikla, darbas su personalu, bendravimas su klientais.

D.Bliuminas savo pašaukimo ilgai neieškojo. Baigęs vidurinę mokyklą jis įsidarbino picerijoje, kepė picas, vėliau virėjo praktikos sėmėsi kitokių stilių restoranuose. Galiausiai nutarė nerti į platesnius kulinarinio pasaulio vandenis – 2010 metais išvyko į Angliją.

Baigusi mokyklą Inga irgi nuėjo dirbti padavėja į vieną picerijų. 2006 metais ji nutarė išbandyti ką nors naujo ir užsidirbti Jungtinėje Karalystėje.

Iš pradžių moteris dirbo restoranuose padavėja, vėliau gavo taksi vairuotojo licenciją ir porą metų Londone dirbo taksiste. Per tą laiką gerai pažino visus miesto užkaborius. Galiausiai Ingai nusišypsojo laimė įsidarbinti kino žvaigždžių vairuotoja.

Garsius britų aktorius ji sutartu laiku atveždavo į filmavimo aikštelę, o vakare parveždavo namo. Lietuvei tai labai patiko. Be to, vairuotojos darbas netiesiogiai 2016 metais padėjo užmegzti pažintį su Dmitrijumi.

„Dėl filmavimų važinėjau po visą Angliją. Tuo metu gyvenau Londone, o Dmitrijus – Bristolyje, šalia kurio buvo įrengta filmavimo aikštelė. Kartą automobilyje laukiau, kol reikės važiuoti, ir įsijungusi telefone pažinčių programėlę ėmiau ieškoti, su kuo galėčiau pasikalbėti. Programėlė išmetė Dmitrijų, pradėjome bendrauti. Nuo tos minutės nebesiskyrėme“, – pažintį su būsimu vyru prisiminė I.Bliumina.

D.Bliuminas tuo metu dirbo vyriausiuoju virėju itališkame restorane Bristolyje. Iššūkius mėgstanti Inga po kiek laiko ėmė įkalbinėti mylimąjį pabandyti kurti savo verslą.

Sutuoktiniai pasiėmė nedidelę paskolą, Bristolyje susirado patalpas ir atidarė 30 vietų restoraną. Pirmi metai pradedantiems verslininkams buvo sunkūs. Restoranėlis buvo šiek tiek užkampyje, o aplinkui veikė daugybė gerokai seniau atidarytų populiaresnių užeigų.

Bet įsivažiavę su darbais pirmame restorane Bliuminai ėmė galvoti apie didesnį restoraną. Čepstou miestelyje gražioje vietoje prie Vajaus upės jie atidarė 170 vietų itališką restoraną, kuris veikia jau ketverius metus. Velse, prie sienos su Anglijos Glosteršyro grafyste, esantį restoraną lankytojai labai greitai pamėgo, tad pirmąjį pora uždarė.

Per trečias verslavimo metines Inga ir Dmitrijus Pietryčių Velse, Abergavenio mieste, atvėrė dar vieno itališko restorano duris. Nuo vieno iki kito restorano automobiliu tekdavo riedėti 40 minučių.

– Jungtinėje Karalystėje jums puikiai sekėsi verslas, ten netgi turėjote įsigiję nuosavus namus. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą? – pasiteiravau I.Bliuminos.

– Pradėjome labai ilgėtis artimųjų, draugų, namų. Po 13 užsienyje praleistų metų man gimtinės trūko kaip oro. Ir nors atrodė, kad Anglijoje esame neblogai įsikūrę, nesijautėme ten įleidę šaknis. Ypač po antro vaiko gimimo pajutau, kad noriu namo.

Lietuvoje turime daug brolių, sesių, kurie turi savo vaikų. Norisi matyti, kaip jie auga. Pasiūliau Dmitrijui Vilniuje atidaryti restoraną. Prieš išvykdami pardavėme vėliausiai atidarytą restoraną, pasilikome tik itališkąjį Čepstou mieste. Jį prižiūri mūsų draugai. Dabar parduodame namą Anglijoje, nes baigiame statytis savo būstą Vilniuje.

Sugrįžusi į Lietuvą baiminausi, kaip pritaps duktė Milana (14 m.), nes Anglijoje ji baigė aštuonias klases. Pirmos trys savaitės jai buvo itin sunkios, bet mokykloje jai buvo skirta papildoma lietuvių kalbos pamoka, be to, suradome mokytoją, kuri padeda užpildyti mokymosi spragas.

Dabar duktė net nenori grįžti į Angliją. Čia jai labiau patinka mokykla, draugai. Sūnui Erikui (2 m.) patinka darželis, vakare nenori eiti namo, todėl dabar jau žinau, kad pasielgėme teisingai.

– Žmonės visur reiklūs. Jų poreikiai ir skonis irgi skirtingi. Mums svarbu patenkinti visų norus, kad žmonės norėtų sugrįžti pas mus.

– Namuose jis visai negamina. Nuo ryto iki vakaro sukasi restorano virtuvėje, tad grįžęs namo nori naminio maisto: karbonadų, kotletų. Namuose aš stoviu prie viryklės.

– Nerimas išliko iki šiol. Mes šešeri metai kartu, galėčiau jau priprasti prie lengvos kritikos. Bet kai pasako, kad kažkas ne taip, nudiegia širdį. Bet man patinka namuose gaminti, o restorane negalėčiau vienu metu, pavyzdžiui, 20 porcijų paruošti.

– Jam turi būti didelės porcijos, daug patiekalo spalvų ir jaustis visi skoniai. Jis moka turbūt viską gaminti. Kažkada dirbo japoniškame restorane, sušius vyniojo.

Dmitrijus nieko negamina iš anksto, bet kokį patiekalą ruošia nuo nulio. Gali būti 2 klientai, gali būti 20, jis viską pagamins laiku, o virtuvė išliks tvarkinga. Aš turbūt niekada nesuprasiu, kaip jis spėja suktis, nes namuose gaminu 4 žmonėms – ir tai viskas verčiasi kūliais.

– Virėjai iš tiesų dažnai būna emocingi. Sakoma: nepasitikėk ramiu ir liesu virėju. Dima ir neramus, ir neliesas. Tikrai jo balsas skamba virtuvėje, bet kitaip neįmanoma, nes viską reikia kontroliuoti. Būna, kad 20 patiekalų kepa orkaitėje, kas nors čirška 8 keptuvėse, o mano vyras jomis energingai žongliruoja ir dar turi nurodyti kitiems, ką daryti.

– Nedažnai. Jis – virtuvėje, aš – kitose erdvėse. Nėra trinties. Trintis gali atsirasti, kai nėra klientų. Pirmas restoranas buvo bloga patirtis, nes jame nebuvo pakankamai žmonių ir mes su vyru daug laiko būdavome vienas kito akiratyje.

Kartais svarstau, kad jei ne tie sunkūs pirmieji metai, nebūtų buvę vėlesnių pergalių, kurios pasiektos daug lengviau.

– Dmitrijaus galvoje nuolat kirba mintys apie naujus patiekalus, jų patobulinimą. Bet jis neužsirašinėja savo idėjų – viską aš už jį užrašau.

Kai jis viską iki smulkmenų gerai susidėlioja savo mintyse, ten nusipiešia savotišką vaizdinį, man pasako: „Darome specialius patiekalus arba keičiame valgiaraštį.“

Tai reiškia, kad turiu sėsti prie kompiuterio ir klausytis jo minčių. Tada visą informaciją tenka sudėlioti į aiškius sakinius ir juos užrašyti valgiaraštyje.

– Jis improvizuoja, kol sukuria receptą, tada jį perteikia savo virtuvės darbuotojams. Reikia surašyti visus produktus tiksliai, kad gaminant kūrinys visada pavyktų.

– Dažniausiai pats Dmitrijus. Jeigu jaučia, kad patiekalas pavyko, pasikviečia ir mane, kitus darbuotojus paragauti. Iš jo patiekalų mano mėgstamiausias – „Jūros velnias“.

Tai žuvis su garstyčių padažu. Nesu garstyčių mėgėja, bet patiekale jų visiškai nesijaučia.

– Milanai artimiausia itališka virtuvė, Erikui kol kas priimtiniausi mano gamybos patiekalai. Erikas, būdamas vienų metų, gavo dovanų žaislinę virtuvėlę, tad dabar prie jos nuolat sukiojasi, kepa, verda. Neseniai pradėjo eiti į darželį, auklėtoja man atsiuntė nuotraukų, kur jis įsitaisęs prie žaislinės virtuvės. Gal kada nors dukra užims mano vietą, o sūnus – tėčio?

– Kol kas ne, o Anglijoje bare ji nuo dvylikos metų mokėjo padaryti bet kokią kavą, net išmokė dirbti naujai atėjusį baristą.

– Tai man artimesnė sritis. Esu baigusi konditerijos kursus, gaminau putėsių tortus. Iš pradžių gaminau sau, o kai gavau diplomą, pabandžiau juos pardavinėti ir restorane, bet tada prasidėjo pandemija ir šią veiklą teko nutraukti. Be to, tortų gamyba užėmė nemažai laiko, tad reikėjo rinktis – padėti Dmitrijui vadovauti restoranui ar užsiimti desertais. Negali aprėpti visko.

Dmitrijui labai gerai pavyksta itališkas desertas tiramisas. Anglijoje žmonės specialiai ateidavo į restoraną paskanauti jo gamybos tiramiso. Sakydavo, kad pagaminta skaniau nei italų konditerininkų.

– Dažniausiai per šventes dirbame. Jei švenčiame namuose, lietuviškas vaišes, mišraines, silkes pagaminu aš. Jei susiruošiame lauke kepti šašlykų, Dmitrijus pasiraitoja rankoves, nors ir nenori stovėti prie kepsninės.

Labai vertiname retas akimirkas su šeima, nes restoranas suryja daug laiko. Tad jeigu randame laiko šeimai, stengiamės kur nors išeiti. Savo restorane valgome retai. Nebent ateina kas nors iš šeimos narių, tuomet prie jų prisijungiame.

– Jei virtuvėje ko nors trūksta, paklausiu restorano svečio, ar galima jo užsakymą kuo nors pakeisti. Be to, būna žmonių, kurie nori ko nors kito, nei surašyta valgiaraštyje. Tada bėgu pas Dimą ir klausiu, ar įmanoma pagaminti pagal kliento pageidavimą. Ir jis padaro. Juokauju, kad jis net iš kirvio gali ką nors pagaminti.

– Dmitrijus valgo viską, nes jam reikia ragauti. Aš nuo vaikystės nevalgau pomidorų, o Dmitrijus juos mėgsta – jam ant kiekvieno sumuštinio turi būti uždėta pomidoro riekelė.

Dubenyje sumaišykite kvietinius ir kukurūzų miltus (proporcija 30:70), druską ir pipirus. Jūros ešerio filė puseles apvoliokite miltų mišinyje, apkepkite keptuvėje su aliejumi ant silpnos ugnies tol, kol žuvis įgaus auksinę spalvą.

Patiekite su mėgstamu garnyru ir šviežiomis daržovėmis.

Išvirkite spagečius. Keptuvėje ištirpinkite sviestą, sudėkite krevetes, midijas, kalmarų žiedus, supjaustytus aitriąsias paprikas, vyšninius pomidorus, smulkintą česnaką. Viską gerai apkepkite, pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį. Tuomet supilkite baltąjį vyną, paruoštą sultinį ir pomidorų padažą.

Sudėkite išvirtus spagečius, išmaišykite ir kepkite dar kelias minutes.

Sumaišykite tuną, kaparėlius, svogūnus, įberkite žiupsnelį juodųjų pipirų ir druskos, įpilkite šlakelį aliejaus. Lėkštėje išdėliokite gražgarstes, į formelę sudėkite pjaustytą avokadą, ant viršaus – paruoštą tuną.

Formelėje suformuotą turinį dėkite ant salotų, tuomet nuėmę formelę patiekite su citrina.