Šefu tapęs buvęs kariškis R. Svetlauskas pasidalijo trimis receptais: net pirštus aplaižysite

Pasiūlymas prisijungti prie žinomos kulinarinės laidos ir tapti vienu jos vedėjų bei šefu Robertui buvo labai netikėtas. Nors iš pirmo žvilgsnio laidoje vyras laidoje turi daryti tai, ką mėgsta labiausiai – gaminti, tačiau, kaip pasakoja pats šefas, viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies.

„Tiesą pasakius, labai nustebau gavęs kvietimą dirbti „Virtuvės istorijose“. Esu filmavęsis laidoje „Maisto kelias“, tačiau čia viskas kitaip. Dažnai tenka pasukti galvą, ką ir kaip pagaminti, kokių naudingų patarimų duoti žiūrovams. Be to, viena yra tiesiog gaminti, visai kas kita – daryti tai prieš kameras. Bet iššūkių nebijau, manau, kad jie padeda tobulėti“, – pasakoja R.Svetlauskas.

Laidoje Robertas gamina kepsninėje, tad kas kartą stengiasi suteikti kuo daugiau vertingos informacijos tiems, kurie šio ritualo dar nėra atradę ir stokoja žinių apie maisto ruošimą grilyje.

„Grilio ir barbekiu kultūra Lietuvoje jau įgavusi didelį pagreitį. Labai džiugu, kad su gausiu užkietėjusių grilintojų būriu prisidedame prie šios kultūros puoselėjimo. Aš pats grilinu ištisus metus. Man tai – ne tik malonus ir įtraukiantis ritualas. Man kepsninėje ruoštas maistas – nesvarbu, tai kepsnys, pica ar troškinys – yra skanesnis, turi nerealų dūmo kvapą“, – pasakoja grilio fanatikas.

Tapus televizijos veidu jokios žvaigždžių ligos apraiškos jo neaplankė, o išsijungus filmavimo kameroms, jis yra toks pats, koks eteryje, tik labiau atsipalaidavęs.

R.Svetlauskas po visų darbų visada labiausiai skuba namo pas savo šeimą, kurią labai myli. Paklaustas, ar namiškius – žmoną ir sūnų – kasdien lepina savo kulinariniais šedevrais, Robertas atviras – namuose maisto gamybos estafetę dažniausiai perima žmona.

„Aš labai mėgstu gaminti, bet kai kelias dienas iš eilės neatsitrauki nuo šios veiklos, kartais norisi tiesiog pailsėti. Mano žmona irgi puikiai gamina, tad namų virtuvėje karaliaujame abu“, – pasakoja šefas.

Paklaustas, kaip gyvenime jis atrado kulinariją ir maisto ruoštą, Robertas ima pasakoti apie iš šeimos, kurioje dažnai gamina vyrai, perimtas tradicijas, tačiau vėliau istorija pasisuka netikėtu kampu.

Pasirodo, prieš tapdamas šefu Robertas yra išbandęs įvairių veiklų, o jo karjera prasidėjo nuo karinės tarnybos. Robertui yra tekę vykti į tarptautines misijas ir ne kartą būti netgi karo lauke Irake.

„Mano istorija labai marga. 10 metų dirbau Lietuvos kariuomenėje, teko važiuoti ir į tarptautines misijas, ši patirtis paliko ryškias žymes manyje.

Vėliau dirbau pardavimų vadybininku, po to turėjau savo įmonę, yra tekę dirbti ir autobusų gamykloje, kol galiausiai gavau galimybę prisijungti prie „Kamado Bono“. Tuomet viskas apsivertė aukštyn kojomis: naujos pažintys, naujos patirtys, naujos galimybės. Anksčiau tik pomėgiu buvęs maisto ruošimas tapo ir dažna veikla. Tiesa, kolektyve aš ne tik šefas, bet ir pardavimų vadovas“, – savo neeiline istorija dalijasi R.Svetlauskas.

Paprašytas pasidalinti receptais, puikiai tinkančiais tiek kasdieniniam, tiek švenčių stalui, Robertas susimąsto – receptų jis žino, ko gero, devynias galybes.

Prieš atskleisdamas receptus, Robertas ragina visus nepamiršti estetikos – juk visų pirma valgome akimis. Dar, anot šefo, labai svarbu, kad gamindami nepavargtume – maisto ruoša turi teikti malonumą ir pasitenkinimą.

R.Svetlauskas dalijasi keliais receptais – šiuos patiekalus jis rekomenduoja ruošti kepsninėje, bet jei tokios dar neturite – viską nesudėtingai pagaminsite ir virtuvėje.

Į ketaus keptuvę įberiame saujelę žaliųjų pipirų ir kaitiname, kol pipirai pradės spragsėti.

Supilame brendį ir kaitiname, kol nugaruos alkoholis. Įpilame šaukštą sojos padažo bei šaukštą Vorčesterio padažo. Supilame grietinėlę ir maišydami kaitiname ant silpnos ugnies, kol padažas sutirštės.

Kepsninę įkaitiname iki 200–250 laipsnių. Jautienos išpjovą išimame iš pakuotės ir leidžiame pastovėti kambario temperatūroje apie 20–30 min. Mėsą aptepame aliejumi ir kepame tiesioginėje kaitroje po 2–3 min. iš kiekvienos pusės (arba iki 53 laipsnių vidinės mėsos temperatūros).

Išėmus mėsą iš kepsninės pagardiname druska ir pipirais. Paliekame mėsą „pailsėti“ apie 10 min, kad sultys tolygiai pasiskirstytų, tuomet serviruojame.

Geriausias garnyras prie tokio patiekalo, anot Roberto, yra mėgstamos salotos bei daržovės – mat išpjovos ir padažo skoniai yra išties išraiškingi, tad nereikia jų užgožti kitais skoniais.

Įkaitintoje keptuvėje aliejuje apkepame česnako skilteles, subadytas aitriąsias paprikas ir dvi saujas stambių sudžiūvusios baltos duonos trupinių. Viską paskaniname druska ir šviežiais maltais pipirais. Kai duona pagelsta, viską išimame ir laikinai pasidedame ant popierinio rankšluosčio, išvalome keptuvę.

Įpilame dar šiek tiek aliejaus ir po 1–2 min. apkepame kalmarus su plonai pjaustytomis citrinomis. Pagardiname druska ir pipirais. Viską apibarstome prieš tai apkepta duona ir papuošiame smulkintomis petražolėmis.

Ėrienos kulninę aptepame aliejumi ir apibarstome druska, pipirais bei rūkytų paprikų prieskoniais. Paliekame pasimarinuoti apie 30 min.

Įkaitiname ketaus puodą su šiek tiek aliejaus ir apkepame ėrieną. Apkepus išimame ėrieną ir į puodą sudedame smulkintus šalotinius svogūnus, česnakų skilteles, morkas, salierų stiebus, aitriąją papriką bei raudonėlius, čiobrelius ir mairūnus. Viską apkepame ir sudedame lauro lapus bei cinamono lazdeles.  Supilame vyną, jautienos sultinį, smulkintus pomidorus. Įdedame šaukštą pomidorų pastos. Sudedame ėrieną, viską užverdame ir kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje kepsninėje netiesioginėje kaitroje (arba orkaitėje) uždengus dangtį 2 val. Atidengus dangtį kepame dar 30 min.

Išėmus ėrieną iš padažo, išimame lauro lapus ir cinamono lazdeles. Visą padažą sutriname maisto smulkintuvu. Į padažą įdedame šaldytų žirnelių ir smulkintų mėtų. Ant viršaus dedame bulvių košės ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą kepsninę (ar orkaitę) dar 20 min.