Į klausimą, kaip trijų vaikų motina pailsi po varginančių pamainų, kai, atrodo, ir užsimerkus akyse šmėžuoja kepiniai, moteris pateikė netikėtą atsakymą: „Kepu. Man tai ir atsipalaidavimas, ir kūryba.“
Rasa jau du dešimtmečius prieš didžiąsias šventes artimuosius ir bičiulius apdovanoja kalėdiniais nameliais ir spalvingais sausainiais.
Prieš dvidešimt metų Rasa įgijo konditerininko specialybę ir iki šiol nesigaili. Moteris mėgsta savo darbą.
„Kai baigiau mokyklą, pabandžiau kurti pirmuosius namelius. Jie buvo labai paprasti. Kartą nusprendžiau padaryti bažnyčią. Buvo kuriozinė situacija. Išsikepiau visas detales, po to glajumi suklijavau. Sugriuvo. Keturis kartus bandžiau, net akis buvo pradėjusi trūkčioti iš piktumo, tada dar labiau užsispyriau, kol supratau, kokią darau klaidą, – per greitai klijavau, nes norėjau viską padaryti per vieną dieną. Bažnyčia buvo šleiva kreiva“, – šypsodamasi pirmuosius bandymus prisiminė Rasa.
Nesėkmė kuriant bažnyčią neatmušė noro tobulėti, todėl jau daug metų Rasos kepinius juos skanaujantieji vertina ne tiktai kaip burnoje tirpstantį gardėsį, bet ir kaip meno kūrinius.
„Viską galiu iškepti, tik laiko trūksta. Užtat per karantiną jo pakako“, – teigė moteris, kurios pamaina kepykloje trunka nuo šeštos valandos ryto iki šeštos vakaro.
Rasa negaili patarimų tiems, kurie nuspręs išmėginti saldžiąją statybą.
„Pirmiausia neskubėkite. Aš iš kartono pasidarau maketą, išsikerpu reikalingas detales, pagal jas supjaustau tešlą.
Visas detales iškepu atskirai. Klijuojant detales reikia laukti, kol gerai išdžius glaistas, neskubėti dengti stogo. Tirštokas glaistas džiūsta maždaug parą.
Namelio statyba trunka penkis vakarus, – vardijo pagrindines namelio kūrimo taisykles Rasa. – Mano meduolis gali stovėti tris mėnesius ir darosi tik skanesnis. Tešla – tik iš natūralių produktų. Daugumą receptų perdariau pagal save.“
Kai vyresnieji vaikai buvo maži, jiems būdavo didžiausias džiaugsmas dalyvauti kūrybos procese. Rasa jiems leisdavo dailinti sausainius ar namelį. Dabar 25 metų sūnus gyvena Vokietijoje, 20-metė dukra – studentė, namuose likusi tik 11-metė Goda, kuri mėgsta spalvinti meduolius.
„Kai kepu, vyras visada klausia, ar viskas pavyko. Žino, jei kas nors bus ne taip, kaip norėjau, jis labai skaniai suvalgys“, – juokėsi Rasa, daug metų savo konditeriniais šedevrais lepinanti ir šeimą, ir bičiulius.
Pati moteris ne itin mėgsta saldumynus, tačiau pagal jų vaizdą gali atspėti, iš ko jie pagaminti. Rasa mano, kad aistra kulinarijai ir konditerijai, matyt, radosi dar vaikystėje.
„Mama eidavo šeimininkauti ir mane vesdavosi. Tik man kliūdavo paprasti darbai: skusdavau bulves, pjaustydavau mišraines. Mama iki šiol labai skaniai gamina“, – pasakojo Rasa.
Mokykloje ji mėgo piešti, todėl dekoruoti savo kepinius nebuvo sudėtinga. Moteris neslepia, jog vieną meduoliuką ji gali dekoruoti kelias valandas, nes labai svarbu, kad piešinys būtų lygus, nesusilietų spalvos.
Atrodo, daug konditerijos paslapčių žinanti Rasa jau galėtų užmigti ant laurų ir mėgautis pagyromis bei padėkomis, tačiau siekdama tobulybės prieš porą metų lankė sausainių dekoravimo kursus ir sužinojo įvairių konditerijos gudrybių.
Prieš kurį laiką Rasa nusprendė imtis prancūzų pasididžiavimu vadinamų sausainių – makarunų. Jie gaminami iš maltų migdolų, kokosų ir kitokių riešutų. Šiems įvairiaspalviams gardėsiams iškepti reikia ne tik aukštos kokybės produktų, bet ir laiko bei daug kantrybės.
Rasai pavyko ne iškart: „Kol įgudau, daug produktų sugadinau. Net oras už lango turi įtakos šiems sausainiams, nes jų kokybei kenkia bet kokia drėgmė.“
Meniški ir kokybiški Rasos kepiniai galėtų džiuginti ne tik šeimą ir nedidelį draugų ratą. Ar nekyla minčių apie nuosavą verslą?
„To, ką darau, nenorėčiau paversti masine gamyba. Vienetiniai gaminiai padaryti su meile, todėl nenorėčiau, nes išsigimsta receptūros. Dirbau ne vienoje įmonėje, mačiau, kaip verslininkai elgiasi su žaliavomis. Masinėje prekyboje neliko nieko natūralaus, viskas – sintetika. Be to, gyvenant bute didele gamyba užsiimti būtų sudėtinga ir nežinau, ar Lietuvoje apskritai verta. Marijampolė – ne Vilnius ir ne Kaunas. Čia niekas nemokės euro už sausainį“, – įsitikinusi Rasa.
Kai kam, kas žino moters sukurtus konditerijos šedevrus, keista, kad jos socialiniuose tinkluose nėra nė vienos kepinio nuotraukos, nors yra kuo pasipuikuoti.
Rasa tikino, kad nenori girtis savo darbais, todėl jų viešai nedemonstruoja, antraip, ko gero, neatsigintų užsakymų. Savo kūrinių ji nepardavinėja, tik dovanoja su didele meile.
