Pasakojama, kad virdamos Kūčioms avižų kisielių suvalkietės bėga basos triskart apie trobą ir kartoja kokio nors kaimyno pavardę. Pavyzdžiui, Bigelio (ar kito kaimyno) kisielius – skystyn skystyn, o mūsų kisielius – tirštyn, tirštyn.
Rumšiškėse įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė tikino, kad linkėdami kaimynui prasto kisieliaus suvalkiečiai iš tikrųjų nesistengia pridaryti nemalonumų.
Tai tik noras, kad avižos geriau augtų nei pas kaimyną, kad arkliai gražiau blizgėtų, o arklininkystė yra svarbi šio krašto žmonių veikla.
Suvalkijoje, esančioje kairiajame Nemuno krante ir apimančioje didžiąją Užnemunės dalį, kur kas anksčiau nei visoje Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, anksčiau prasidėjo ekonominė pažanga ir vakarietiškas ūkininkavimas.
Susėdę prie Kūčių stalo suvalkiečiai paneigia nuomonę, kad skaičiuoja kiekvieną kąsnį. Suvalkijoje kiekvienam šeimos nariui tenka po visą kalėdaitį (plotkelę), o kituose Lietuvos regionuose – dažniausiai tik po dalį.
Daug kas suvalkiečius vertina kaip praktiškus žmones, veltui nešvaistančius laiko. V.Olechnovičienė pasakojo, kad šią nuomonę patvirtina ir Suvalkijoje paplitęs kūčiukų kepimo būdas – lazdelėmis, jas kiek įpjovus. Iškepusias lazdeles lengvai sulaužydavo. Pastebėta, kad suvalkietiški kūčiukai kiek didesni už aukštaičių ir žemaičių.
Suvalkijoje būdavo mėgstami ir šližikai (sližikai). Nuo kūčiukų jie skiriasi tuo, kad šližikų tešla yra be mielių ir jie verdami. Tiek kūčiukai, tiek šližikai yra valgomi su aguonpieniu.
Suvalkija – derlingų žemių kraštas. Todėl miltiniai valgiai čia galėjo pakeisti virtus kviečius – visoje Lietuvoje žinomą Kūčių patiekalą, labai populiarų Aukštaitijoje, bet Suvalkijoje mažiau mėgtą. Pavyzdžiui, Kalvarijos krašte netgi būdavo kepamas kvietinis Kūčių pyragas, bet be šlakelio pieno, sviesto ar grietinės. Tai tradicinis šio krašto patiekalas.
Prieš trisdešimt metų pradėjusi ruošti edukacijas „Atvažiavo Kalėda“ istorikė V.Olechnovičienė suvalkiečius gyrė už jų veiklumą ir energingumą.
Iki Kūčių suvalkiečiai stengdavosi taip viską sutvarkyti, kad dvi Kalėdų dienas nereikėtų nė šiaudo perlaužti. Būdavo svarbu ir prikaitinti daug vandens kubilui. Nė vienas suvalkietis nedrįsdavo sėsti prie Kūčių stalo nesiprausęs. Buvo siekiama apsivalyti ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai. Tačiau Suvalkijoje maudomasi ne pirtyje, o mediniame kubile.
Yra žinoma, kad visa šeima prausdavosi tame pačiame vandenyje, – pirma vaikai, paskui tėvai, vėliau buvo perliejama švariu vandeniu. Po kiekvieno prausimosi į kubilą įpildavo karštesnio vandens.
Etnologė Nijolė Marcinkevičienė yra aprašiusi, kad prausimasis tame pačiame inde ir vandenyje galėjo būti paplitęs ne tik dėl taupumo, greitumo, bet ir susijęs su tikėjimu, kad ši nepaprastam advento laikui būdinga apeiga vienija šeimą, lemia jos darnumą ar net sveikatą. Kubilas, kuriame ne viena karta apsišvarindavo prieš Kūčias, stovi ir Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Obelinės trobos virtuvėje.
Suvalkiečiai anksčiau nei dzūkai pradėjo puošti eglutę. Žaliaskarę puošė Kūčių dieną, kabino ant šakų raudonų obuolių ir saldainių. Jaukumo teikė ir palubėje prikaišiotos eglišakės. Tarp jų prikabinėdavo šiaudų, ant žibalinių lempų pakabindavo spalvotų krepinio popieriaus juostelių ir girliandų. Krepinis popierius, kuris susitraukia kaip armonikos dumplės, Lietuvoje paplito XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Toks popierius patalpoms puošti pirmiausia pradėtas naudoti Suvalkijoje.
Stalas buvo puošiamas ir šienu. Kai kuriose šeimose išlikęs paprotys iš po staltiesės ištraukti šieno, pamėtyti jo prie lėkščių. Kalėdų rytą pastebėjus, kad kurioje nors stalo vietoje susikaupę daugiau šieno nuobirų, buvo tikima, jog būtent šitoje vietoje sėdėjo jų namus aplankęs angelas ar artimojo vėlė.
Ant Kūčių stalo Suvalkijoje taip pat turėdavo būti obuolių. V.Olechnovičienė pasakojo, kad Vilkaviškio, Prienų, Šakių rajonuose po kalėdaičio valgydavo obuolį (kaip Adomas ir Ieva rojuje valgė obuolį). Šakių rajone obuolius per Kūčias dėdavo supjaustytus skiltelėmis. Jie simbolizuoja rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.
Kalvarijos apylinkėse obuoliai buvo vos ne svarbiausias apeiginis valgis, atnešantis šeimai sveikatą, meilę ir sutarimą. Bet visiems reikėdavo imti po skiltelę to paties obuolio. Net silkė šiame regione gaminama su džiovintais obuoliais – juos išmirkius, susmulkinus ir pakepinus su svogūnais.
Šaltuoju metų laiku Suvalkijoje populiarūs ir žirniai, paspraginti duonkepėje su sėmenų aliejaus šlakeliu. Taip paruošti žirniai tiko tiek adventui, tiek Kūčioms. Tikėta, kad žirnius būtina valgyti, tada kitais metais gerai derės sodai ir seksis su galvijų prieaugliu.
Aliejus taip pat priskiriamas prie Kūčių vaišių. Naminis šaltai spaustas sėmenų aliejus laikomas lietuvių tautinio paveldo produktu. Jį spausdavo, kai nuraudavo linus, ypač vėlai rudenį per adventą. Ką tik išspaustas vadintas žaliu. Šiuo amatu vertęsi žmonės gyveno pasiturimai. Aliejaus spaudyklos ypač buvo būdingos Suvalkijai.
„Be tokio vietos produkto kaip aliejus per advento pasninką ar Kūčių vakarienę neišsiversdavo nė viena suvalkiečių šeima“, – patikino V.Olechnovičienė.
Rumšiškėse yra saugoma aliejinė iš Mažiškės kaimo Šakių rajone. Joje – spaudyklos įranga, supažindinanti su senuoju aliejaus išgavimo procesu. Nors linai yra Lietuvos pasididžiavimas, dabar jie auginami tik Šakių apylinkėse. Jie ne pluoštiniai, o galvuonėliai – turintys daugiau sėklų, vadinamų sėmenimis, skirtų aliejui spausti.
Smalsumas ir kūrybingumas taip pat būdingas Suvalkijos šeimininkėms, jos netgi virdavo cukrinių runkelių košę. Iš pradžių runkelius nulupdavo, sutarkuodavo burokine tarka, išvirdavo, įdėdavo obuolių gabalėlių. Košė paruduodavo, sutirštėdavo. Tokią košę valgydavo su duona ar miltiniais patiekalais.
Šį receptą radusi tarp Kalvarijos krašto advento ir Kūčių patiekalų V.Olechnovičienė nesistebėjo. Prieš dešimtmetį Marijampolėje netgi pastatytas paminklas cukriniam runkeliui. Bet ne tam humoro laidose pašiepiamam runkeliui – apkiautusiam varguoliui, kurį visi, kas netingi, apvaginėja ir stumdo. Tokiu būdu buvo paminėtas 1931 metais Marijampolėje pradėjęs veikti cukraus fabrikas, daug prisidėjęs prie Suvalkijos suklestėjimo.
Buliakopūsčiai – dar vienas neįprastas patiekalas. Tai daržovių valgis, stebinantis pavadinimu ir sudėtimi. Šio patiekalo receptas buvo užrašytas Sūsninkų kaime netoli Kalvarijos. Išvirtų grybų, ryžių, sutarkuotų žalių morkų masę sukdavo į raugintų kopūstų lapus, apkepdavo aliejuje, sudėdavo į puodą ir apvirdavo.
„Šeima, gaminusi pagal šį receptą tarpukariu, turėjo būti pasiturinti, nes ryžiams, kaip ir kitiems įvežtiniams iš užsienio produktams, laikantis „tautiškos ekonominės linijos“, buvo taikomi aukšti muitų tarifai, todėl ne visiems jie buvo įperkami“, – pasakojo V.Olechnovičienė.
Per Kūčias būdavo prisimenami ir mirusieji. Suvalkietis etnologas Juozas Kudirka (1939–2007) aprašydamas Kūčių stalą ir Kūčių naktį visoje Lietuvoje mini retą atvejį – pasirodo, Liubave, Marijampolės savivaldybėje, prie slenksčio arba ant palangės dėdavo maisto „klajojančioms žmonių, kurie mirė ne namuose, vėlėms“.
Pagerbę mirusiuosius ir sulaukę Kalėdų suvalkiečiai mokėdavo linksmintis iš visos širdies. Šyvio šokdinimas – išskirtinė iki šių dienų gyva kalėdinė tradicija Gražiškių miestelyje netoli Vilkaviškio. Pagrindinis personažas Šyvis – žmogus, persirengęs šyvu žirgu. Jį lydi pulkelis kareivių, taip pat čigonai, daktarai (vengrai), meška, gervė, velniai ir kiti veikėjai.
Šyvio užduotis – sveikinti visus su Naujaisiais metais, nes Kūčios laikytos ir ūkinių metų pabaiga. Šyvis šokinėja ir per suolą – kuo aukščiau jam pavyksta pašokti, tuo labiau pasiseks kitais metais. Nešdamas gerą nuotaiką į kiekvieno suvalkiečio sodybą Šyvis suburia ir jaunimą, todėl po Kalėdų prasideda ir piršlybos.
