Lietuvė sparčiai kopia į JAV virėjų elito gretas: patiekalais stebina ir prezidentus, ir garsenybes

Ši istorija prasideda Kaune ir vienkiemyje prie Alaušų ežero, keliauja per Vilnių, Norvegiją ir Jungtines Amerikos Valstijas, o baigiasi... Ne, nesibaigia. S.Lauren istorija tik prasideda. Vakarienė Lietuvos prezidentui G.Nausėdai nėra karjeros kulminacija, o tik viena ryški stotelė spalvingame šefės kelyje.

„Žmonės per metus tiek nepatiria, kiek man visko nutiko per pastaruosius porą mėnesių. Net juokas ima! Gal turiu angelą sargą ant peties? Norėčiau papasakoti daugiau, bet neleidžia pasirašytos sutartys, – paslaptingai nusišypsojo S.Lauren, patekusi į kol kas neatskleidžiamą Amerikos televizijos projektą. – Tai kol kas didelė paslaptis. Bet Lietuvos vardas tikrai kyla tik aukštyn.“

Kad būtum pastebėtas Jungtinėse Valstijose, neužtenka dirbti gerai. Reikia išsiskirti iš tūkstančių konkurentų. Lietuvei padėjo ne tik jos talentas virtuvėje, bet ir socialiniai tinklai.

„Instagram“ paskyroje ryški šviesiaplaukė S.Lauren visada dalijosi savo virtuvės šedevrų nuotraukomis ir įkvepiančiais užrašais apie aistrą maistui ir išskirtinėms vakarienėms („fine dining“).

„Maistas yra mano kalba“, – rašė S.Lauren. Žinių gavusi ne kulinarijos mokykloje, o geriausių pasaulio šefų virtuvėse, dabar lietuvė maistu ne tik kalba, bet ir piešia. Kiekvienas patiekalas – tarsi valgomas paveikslas, nepriekaištingai dekoruotas ir pristatytas.

„Man vaizdas labai svarbu. Ar patiekiu maistą mamai ir tėčiui, ar prezidentui, visur vienodai – su daug meilės. Viskas turi būti tobula“, – sakė S.Lauren.

Tokių elegantiškų pietų G.Nausėda ir jo komanda gal ir nesitikėjo, kai po Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Niujorke rugsėjo pabaigoje apsilankė Čikagoje, lietuviškame restorane „Grand Dukes“.

Bet S.Lauren sugalvojo paryškinti Lietuvos maisto paveldą ir po keliolikos valandų virtuvėje buvo sukurta tikra kulinarinė kelionė, nustebinusi Lietuvos prezidentą.

„Juk lietuviai turi ne tik cepelinus ir kugelį. Kodėl gi negalima puošniai ir elegantiškai sujungti lietuviško paveldo su klasika, prancūziška maisto gamybos technika?“ – pasakojo S.Lauren.

Pirmajam patiekalui prezidentui ir jo komandai šefė paruošė jūrų šukučių su ruduoju sviestiniu migdolų padažu ir kalafiorų bei trumų piurė, o viskas buvo patiekta geldelėje ant lietuviškų samanų.

„Susitiko žemė ir jūra. Delikatus derinys, kuriame atsispindi mano patirtis Skandinavijoje“, – pasakojo S.Lauren, anksčiau dirbusi Norvegijoje.

Kaip pagrindinį patiekalą ji pagamino elnienos kepsnį su spanguolių putėsiais, baravykų bei šoninės piurė ir „fondant“ bulvėmis – o tai reiškia, kad jos ir keptos, ir virtos sultinyje: „Žvėriena man yra labai lietuviška mėsa ir tikrai nesvetima: tėtis medžiodavo, Lietuvoje augau gamtoje. Žmonėms būna smagu paragauti elnienos vietoj įprasto jautienos kepsnio. Skoniai buvo žemiški: ir saldu, ir sūru, o mėsa kepta iki tobulybės.“

Kiekvieną patiekalą šefė visiems pristatė papasakodama, ką jie gauna lėkštėje. G.Nausėda su pirmąja ponia ir visa delegacija juokavo, kad dar niekada nebuvo valgę tiek aukso. Mat šefė padengė 24 karatų valgomuoju auksu tiek elnieną, tiek desertą – Bordo regiono kaneles su aviečių ir čiobrelių tyrele, vadinama „coulis“, bei citrinų putėsiais ir baltojo šokolado papuošimais.

„Kai žmonės gauna lėkštę ir jų veido išraiška viską pasako, nieko nėra maloniau. O tada visi paragauja ir kelias minutes girdėti tik mmm, – juokėsi S.Lauren. – Emocijos buvo geros, patirtis nepakartojama. Didelė garbė gaminti Lietuvos prezidentui.“

Susitikti su prezidentu jai yra tekę ir karjeros pradžioje, kai S.Daukanto aikštėje dar dirbo Valdas Adamkus. Tuomet vos dvidešimties Simona buvo tik pradėjusi vadovauti Vilniaus prancūziškam restoranui „Balzac“. Kai buvo pranešta, jog netrukus čia užsuks V.Adamkus, ji turėjo per keliolika minučių užtikrinti, kad aptarnavimas ir maisto kokybė būtų aukščiausio lygio, nors pati virtuvėje dar nedirbo.

„Pradžioje buvau paprasčiausia padavėja, bet visada restoranuose nervindavau visus šefus, nes nuolat kamantinėdavau: kodėl tu taip mėsos filė atskiri, kodėl čia dedi tokių žolelių ir panašiai. Vėliau, jei trūkdavo šefo, visada pasisiūlydavau padėti. Kartą kažkas pasakė, kad Simona neturi kompetencijos. Tada užsidegiau: jūs dar pamatysite! Esu užsispyrusi ir savo tikslo siekiu visomis jėgomis“, – patikino S.Lauren.

Vaikystėje su močiute lipdydama koldūnus Kaune ji pareiškė, kad užaugusi turės restoraną. Paauglystėje jau rimtai pradėjo įkalbinėti mamą jį atidaryti, o tėvai – mokytoja ir gydytojas – tik nusijuokdavo.

Simonai buvo vos 23-eji, kai jai buvo patikėta atidaryti naują aukštos klasės restoraną „Fjola“ Norvegijos sostinėje Osle. Paskui buvo dar ne vieno restorano atidarymas.

Kartu ji visą laiką mokėsi iš pagrindinių virtuvės vadovų.

„Išvažiavau į Norvegiją, nes Lietuvos pasidarė per mažai. Augau nuo paprastos virėjos iki vyriausiosios šefės. Man pasisekė dirbti su austrų, vokiečių, norvegų virtuvės vadovais, su prancūzų konditerininku perėjau visą konditerinę kelionę.

Pavyzdžiui, restorane „D/S Louise“ Osle buvau keturiasdešimties šefų komandoje, po renovacijos vyravo toks smagus chaosas, bet pagrindinis virtuvės vadovas austras visus mus sustatė į vietas ir klausimų nebeliko.

Bendravimas daug ko išmokė. Bet man visada knietėjo sužinoti kuo daugiau. Derinau darbą su kitais dalykais, dirbau atidarant restoraną Oslo oro uoste, viename viešbutyje ir kartu asmenine šefe“, – pasakojo S.Lauren, Norvegijoje dirbusi šešerius metus.

Gal ji niekada ir nebūtų važiavusi tapti personaline šefe Amerikoje, bet viską pakeitė meilė. Buvęs klasės draugas iš gretimo suolo dar mokykloje su šeima persikėlė į JAV, o su Simona visada palaikė ryšius.

Kai ji su mama atvažiavo atostogų į Majamį, Giedrius atskrido iš savo namų Arizonoje pasimatyti su klasės drauge. Po dvejų metų ji tapo jo žmona.

„Jis pagyveno su manimi Norvegijoje, bet po kiek laiko pasakė: man čia šalta, kalba kažkokia įdomi, gal pabandykime Amerikoje. Ten jo namai, Finikse visada šilta, – prisiminė S.Lauren. – O čia nebuvo visada viskas lengva. Bet jei aš lipu, tai lipu dideliais žingsniais.“

Prieš trejus metus į Arizoną persikėlusi lietuvė staigiai suprato, kad valgymo kultūra čia gerokai skiriasi nuo Skandinavijos ar Lietuvos.

Jai nepriimtinos milžiniškos porcijos restoranuose, atmestinis požiūris į rūšiavimą ir neestetiški valgymo įpročiai.

„Yra aukščiausios klasės restoranų, bet dauguma – paprastos kavinės, kur daug kas iš anksto paruošta, užšaldyta, nupirkta. Kartą girdžiu, kaip vienos kavinės atstovas didžiuodamasis pasakoja, kad jie kiaušinienę kepa iš tikrų kiaušinių. Man galvoje netelpa, o kaip dar galima ją kepti?“ – juokėsi S.Lauren.

Nors atvykėlei iš karto patekti į aukščiausios klasės maisto pasaulį sudėtinga, ji nusprendė, kad blynų ir mėsainių eilinėje užkandinėje nekeps. Suvokdama socialinių tinklų jėgą S.Lauren sukūrė savo paskyrą su įmantriausių patiekalų pavyzdžiais.

Tai padėjo sulaukti pirmųjų pasiūlymų dirbti tokiose vietose, kur atranka reiškia penkių patiekalų vakarienės pristatymą.

„Jie žiūri, kaip veikia skoniai, stebi, kaip bendrauji, – viskas po didinamuoju stiklu. Kai mane surado ir pakvietė pagaminti degustacinę vakarienę naujai atidaromo restorano „Waldorf Astoria“ Arizonoje vadovai, šefas iš Prancūzijos Jacques’as Sorci po dviejų patiekalų pasakė: „Jau užteks, junkis į komandą.“

Labai buvo įdomu. Turėjome atidaryti aštuonis restoranus seniausiame ir prabangiausiame viešbutyje. Bet kartu dirbau ir personaline šefe. Kai klientų daugėjo, turėjau rinktis, ar likti „Waldorf Astoria“, ar išeiti. Visko nebespėjau“, – prisiminė S.Lauren.

Privatus šefas yra žmogus, kurį samdo pasiturintys žmonės renginiams namuose ar ypatingoms šventėms. Tai gali būti vakarienė šimtui žmonių, o kartais – vos dviem.

Bet šefams tai suteikia laisvę kurti kiekvieną dieną, nuolat atrasti naujus skonius, o ne ištisai šlifuoti tuos pačius vieno restorano receptus.

Galima dirbti asmenine šefe vienai šeimai ar garsenybei, bet Simonai labiau patinka keisti klientus. Vieną dieną – garsi manekenė iš Brazilijos, kitą – privačių lėktuvų kompanija, kuri JAV prezidento rinkimų kampanijos metu skraidino būsimąją viceprezidentę Kamalą Harris.

„Maistas asmeniniuose lėktuvuose turi būti kaip „Michelin“ restorane. Kai sužinojau, kad gaminome K.Harris, net rankos ir kojos nutirpo. Bet laikausi taisyklės, kad maistas visada turi būti aukščiausios kokybės, nesvarbu, kam, – patikino S.Lauren. – Tai man suteikia laisvę kurti. Kodėl turėčiau užsirakinti nuo pasaulio ir slėpti, ką sukuriu, nes šeimose būna labai griežti susitarimai, viskas vyksta pagal tų žmonių dietas ir nurodymus. Man nepatinka užsibūti vienoje vietoje.“

Lietuvės „fine dining“ vakarienėse būna nuo 3 iki 12 patiekalų. Visi skoniai išieškoti, pristatymas nepriekaištingas. Net Simonos cepelinai, pagaminti namuose, lėkštėje atrodė kaip prašmatniausias patiekalas: „Aš tikiu, kad žmonės pirmiausia valgo akimis. Po to maistą užuodžiame ir tada paragaujame. Visa tai nukelia į prisiminimus, gal iš kelionės, o gal iš močiutės virtuvės.“

Atsiminimai apie vaikystę Martnonių kaime prie Alaušų ežero pas senelius įgavo visiškai kitą prasmę atvykus į Ameriką, kur viskas, kas atrodė įprasta, amerikiečiams pasirodė be galo nepaprasta: grybavimas ir žolelių rinkimas, šieno vežimas, savaitgaliais malti grūdų į malūną, paskui gaminti raugo ir su močiute kepti duonos, o su seneliu – rūkyti ir džiovinti mėsos.

„Visa tai mums Lietuvoje atrodo taip natūralu, o jei kam nors papasakoju Amerikoje, žmonės klausia: tai ko tu nieko nesakei? Juk tai nerealu! Aš tik dabar mokausi apie tai kalbėti ir džiaugtis, kad augome mokydamiesi patys viską užsiauginti ir pasigaminti“, – sakė S.Lauren.

Nors dabar prie jos namų Arizonoje vietoj lietuviško pušyno auga palmės ir kaktusai, o „fine dining“ patiekalai neprimena lietuviško kaimo, S.Lauren prisipažįsta, kad dievina balandėlius ir bulves. Tik net paprasčiausius lietuviškus patiekalus namuose ji gamina šiek tiek kitaip, kūrybiškai.

„Savo šaknų stengiuosi nepamiršti“, – sakė S.Lauren.

Prieš gamindami aštuonkojus juos būtinai nuplikykite verdančiu vandeniu ir nulupkite odą. Nuplikyti aštuonkojai kepami nesukietės ir netaps guminiai.

Kalmarų marinatas: į „Ponzu“ padažą įtarkuokite citrinos žieveles, smulkiai supjaustykite česnaką, įdėkite 1 arbatinį šaukštelį „Sriracha“ padažo ir palikite marinuotis, kol paruošite makaronus. Druskos nereikia, nes „Ponzu“ padažas ir taip sūrus.

Užvirkite vandenį. Įberkite druskos ir įpilkite šlakelį aliejaus. Virkite makaronus 7–8 minutes arba kol jie bus beveik išvirę, bet dar šiek tiek žali viduje.

Į įkaitintą keptuvę dėkite makaronus, likusį smulkiai pjaustytą česnaką. Įpilkite vandens, kuriame virėte makaronus, ir 3 valgomuosius šaukštus kalmarų rašalo. Viską pakepinkite kelias minutes, kol makaronai suminkštės ir pajuoduos.

Majonezą sumaišykite su likusiu „Sriracha“ padažu.

Įkaitintoje keptuvėje kepkite kalmarus ant stiprios ugnies, kol paskrus. Juos galima kepti ir aukštos temperatūros funkciją turinčiose orkaitėse 3–5 minutes, kol paskrus. Dėkite į lėkštes ir mėgaukitės!

Nulupkite moliūgą, išimkite sėklas ir supjaustykite stambiais gabaliukais. Dėkite į į kepimo skardą. Apliekite kokosų aliejumi ir pabarstykite kuminu, smulkintu česnaku, rozmarinais, cukrumi, 1 arbatiniu šaukšteliu druskos, saldžiosios paprikos milteliais, muskato riešuto milteliais. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių, kol suminkštės. Kai iškeps, viską sutrinkite elektriniu trintuvu iki vientisos masės.

Į stovimą maišytuvą dėkite visus tešlai skirtus produktus ir plakite 2 minutes iki vientisos mases. Tešlą dėkite ant stalo ir kočiokite kuo ploniau. Koldūnus formuokite stikline arba pjaustymo žiedais. Ant vienos pusės dėkite moliūgų masę, kita pusele užklokite ir prispauskite šakute.

Atskirai užvirkite kokosų grietinėlę, imbierą, druską, supjaustytas citrinžoles. Užvirus leiskite pastovėti kelias minutes, tada perkoškite. Užvirkite vandenį su druska ir šlakeliu aliejaus. Dėkite koldūnus ir virkite, kol pakils į paviršių, maždaug 3–5 minutes.

Dėkite koldūnus į lėkštę, pilkite padažą ir ragaukite.

Neluptus burokėlius dėkite į kepimo skardą ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol truputėlį suminkštės.

Įkaitinkite aliejų, sumažinkite ugnį ir dėkite ryžių popierių. Viskas vyks labai greitai, tad būkite pasiruošę indelį su popieriumi, kur dėsite iškeptus ryžių paplotėlius. Vos jiems išsipūtus iškart ištraukite.

Užvirkite puodelį vandens, įberkite sodą, dėkite žirnelius ir virkite 2 minutes, nukoškite ir palaikykite po šaltu vandeniu, kol atvės. Į smulkintuvą dėkite saują mėtų, druskos, berkite atvėsusius žirnelius, įpilkite 3 valgomuosius šaukštus vandens ir viską sutrinkite iki vientisos masės. Jei norite, kad ji būtų gražios žalios spalvos, stebėkite, kad smulkintuvas nesušiltų.

Į puodą sudėkite visus marinato produktus ir užvirkite.

Iškeptus burokėlius nuvalykite ir supjaustykite daržovių pjaustykle plonais griežinėliais. Užpilkite dar šiltu marinatu ir palaikykite bent porą valandų. Kai burokėliai marinuodamiesi atvės, bus galima dėti į lėkštę.

Burokėlių skystį galite panaudoti gamindami avinžirnių užtepėlę – bus ne tik graži spalva, bet ir nuostabus skonis.

Mėsą gerai nuplaukite šaltu vandeniu. Pamarinuokite su česnaku, rozmarinais, druska, pipirais, alyvuogių aliejumi. Leiskite pastovėti.

Nuskuskite bulves ir supjaustykite. Įkaitinkite keptuvę, pilkite aliejų, apskrudinkite bulves iš visų pusių. Dėkite į kepimo skardą kartu su laurų lapais, užpilkite stikline jautienos sultinio. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių arba kol bus minkštos.

Nuskuskite saldžiąsias bulves. Perpjaukite per pusę išilgai, paviršių įpjaukite kuo tankiau juostelėmis. Pjūvis turi būti toks, jog atrodytų, kad tuoj perpjausite iki galo. Bulves apibarstykite prieskoniais ir česnaku, sutrintu su aliejumi. Kepkite 160 laipsnių orkaitėje apie 40 minučių, kol vidus suminkštės, o išorė bus gražiai paskrudusi.

Apkepkite ėrieną po minutę iš visų pusių įkaitintoje keptuvėje aliejuje. Ant lėtos ugnies kepkite 2 minutes. 180 laipsnių orkaitėje kepkite 4–7 minutes. Leiskite mėsai pailsėti 5–7 minutes, tik tuomet pjaustykite.

Į puodą pilkite cukrų ir ištirpinkite, kol atsiras graži karamelė. Nemaišykite. Pilkite raudonąjį vyną ir jautienos sultinį. Nugarinkite, kol liks ketvirtis skysčio. Pilkite į plakiklį ir įmaišykite šaltą sviestą.