Vos įžengus per duris į akis krito tai, kad viskas kardinaliai pakeista. Vienintelis dalykas, siejantis su praeitimi – tik toje pačioje vietoje likęs baras su gėrimais. Visa kita – baldai, sienos, pats baras ir svarbiausia – lubos – pakeista.
Lubas paminėjau ne veltui, nes jau gurkšnodami kokteilius ir laukdami pirmųjų patiekalų, užvertę galvas bandėme ne tik įžiūrėti, ką dailininkas ant jų pripiešė, bet ir spėliojome, kaip jis tai darė. Mums vien skaitant užvertus galvas ėmė tirpti kaklas, o čia žmogus turėjo darbuotis ne valandą ir ne dvi. Turbūt piešė gulėdamas hamake, pakabintame palubėse.
Bet už šmaikščius ir mus prajuokinusius užrašus mūsų kompanija liko jam dėkinga. Ypač už tą, kuriame minimi čeburekai.
Meniu – du, vienas skirtas vaikams. Pasirinkimas nedidelis, bet gausu užkandžių, grilio patiekalų, yra ir keli desertai, kuriuos į užsakymą įtraukėme tik degustacijos pabaigoje, ir tai tik nugirdę jiems skirtas liaupses, kurios sklido nuo gretimo stalelio.
Kadangi į „Meatbusters“ su manimi atgužėjo nemaža kompanija, užsakymas gavosi didelis, o maisto apžvalgą pradėkime nuo užkandžių, tuo labiau, kad jie pirmieji ir būna patiekiami.
Brusketa su matjes silke buvo pasakiško skonio ne tik dėl to, kad tai neeilinė silkė. Dėl švelnaus skonio, ypatingo kvapo ir silpno sūdymo jos nesumaišysi su tradicine silke, kurios pilna maisto prekių parduotuvėse. O dėl burokėlių ir svogūno žiedų brusketos skonis tapo dar intensyvesnis.
Brusketai su silke nenusileido ir brusketa su mocarela. Lengva, lyg vėjo gūsio išsukta mocarelos brusketa buvo puiki įžanga į tolimesnę degustaciją.
Jautienos tartaras nuo degustacijos atbaidė kelis mano svečius, nes, suprask, žalia mėsa ne jų skrandžiams. Tai mane, neabejingą tartarams, tik džiugino, juolab, kad už šį, gardintą raugintais agurkėliais, nebūčiau pagailėjęs ir 20 eurų – būtent tiek iš manęs už jautienos tartarą buvo paėmę viename Palangos restorane. Šis, kainavęs dvigubai mažiau, buvo visa galva aukščiau tiek skoniu, tiek patiekimu lėkštėje.
Bėda su tais nevalgančiais žalios jautienos buvo tik ta, kad jie, paskanavę prie tartaro patiektų smulkiai pjaustytų ir gruzdintų bulvyčių, jas greit nurinko nuo mano lėkštės.
Vienintelis, kas tą dieną mus išgąsdino dydžiu, tai „Nachos“ užkandis. Tikėjausi, kad patiekalas už 11 eurų turėtų būti nemažas, bet kad jis bus tokio dydžio, nesitikėjome niekas. Kaip užkandžio, gurkšnojant kokius nors gėrimus, jo visiškai pakaktų 8 žmonėms, ir daugiau nereikėtų nieko.
Bet štai česnakinių krevečių mums pasirodė mažoka. Rašydamas „mažoka“ turiu galvoje ne porcijos dydį, o tai, kad mes visi Katinai nesame abejingi krevetėms, o kai jos paruoštos be priekaištų, tai keli šakučių smygiai į keptuvėlę, ir ji jau ištuštėjusi. Lieka tik mirkyti skrudintą duonelę į likusias sultis ir minėti krevetes geru žodžiu.
Tiek „Čili“, tiek „Tom yum“ sriuba aštrumu pranoko visas prieš tai valgytas Lietuvoje. Mėgstantiems intensyvesnius aštrius poskonius tai bus geras atradimas. O tais, kurie nepripratę valgyti aštriau, pasirūpinta patiekiant ir graikiško jogurto, kurio įpylus į sriubą, galima šiek tiek sumažinti dominuojantį aitrumą.
„Tom yum“ sriubą dažniausiai lydi ir žaliosios citrinos skiltelė, kurią išspaudus sriubai galima suteikti rūgštelės poskonio. Bet šiai sriubai to nereikėjo, nes joje ir taip dominavo žaliosios citrinos skonis, bandydamas rungtis su aitrumu. Spėju, sriubą verdant į sultinį bus dėję žaliosios citrinos lapų.
Labiausiai tą dieną laukiau ant mūsų stalo pasirodančių mėsainių, nes apie juos iš vilniečių buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų.
Tad kai ant stalo padavėjas atnešė mėsainius, pirma mintis, šovusi į galvą, – ar pavyks suspaudus „Kamado“ mėsainį jį apžioti. O padaręs mėsainio pjūvį, stebėdamas, kaip liejasi kamembero sūrio lava, pilna žodžio prasme kaifavau nuo vaizdelio.
Užsakydamas „Kamado“ mėsainį turėjau abejonių, ar skonio nesugadins avietės, bet suvalgęs mėsainį aš jo be aviečių net neįsivaizduoju.
Mėsainio su čioriso dešra pjūvio padaryti nespėjau, nes papozavęs tik kelioms nuotraukoms jis jau buvo pradėtas vieno iš Katinų valgyti.
Apibendrindamas mėsainius noriu pasakyti, kad nors juose ir nebuvo tradicinių ingredientų – pomidorų ar salotų lapų, šie buvo milžiniškų skonių visuma. Be to, dėl pomidorų sumuštinis paprastai slydinėja, o salotos, gavusios karščio ir savotiškai apvirusios, mano nuomone, sumuštinį tik gadina.
Nežinau, kaip mažiausiam Katinui šovė į galvą užsisakyti vištienos kąsnelių, bet galiu pasakyti tik tiek, kad virtuvėje juos gerai gruzdintuvėje pašildė. O girti šaldytą produkciją – tas pats, kas pozuoti koldūnų reklamoje.
Na ir desertai, kuriuos, kaip minėjau, paėmėm tik iš smalsumo. Nes man asmeniškai geriausias desertas – matjes silkė.
Turiu pasakyti, kad desertai iš tądien skanautų patiekalų pirmąją vietą dalijosi su mėsainiais. Tokių įdomių skonio derinių desertuose seniai kur buvau aptikęs. Kokosų ir pasiflorų kremas, kaip kažkas išsireiškė prie mūsų stalo, atrodė kaip bulvių košė, o jei kremą puošusius citrusinius vaisius būtume pakeitę spirgučiais, pirmasis pojūtis būtų dar stipresnis. Bet tik tol, kol į desertą neįsmeigi desertinio šaukštelio ir jo neįsidedi į burną. Tada tas salstelėjęs su lengva rūgštele kremas užkariauja protą ir išjungia kalorijų skaičiavimo mašinėlę.
O kitas desertas dėl karamelės, bananų ir ledų nepaliks abejingų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų.
Šis desertas yra pavyzdys tokių, kokius aš mėgstu: ne per daug saldžius ir su gausybe įdomių poskonių, kurie, priklausomai nuo to, kiek vieno ar kito ingrediento patenka į šaukštelį, perima dominavimą deserte.
Reziumuoju. Visos abejonės, su kuriomis ėjau į šią vietą, išgaravo iškart po apsilankymo. Išties bijojau, kad „Meatbusters“ bus sunku pasiekti tą lygį, kurį buvo pasiekęs „Šilelis“.
Bet po apsilankymo galiu drąsiai teigti, kad „Meatbusters“ ne tik pasiekė tą kartelę, bet ir peršoko ją. Jie išties visa galva aukščiau.
Žinoma, kad vertinu šį naują Palangos padangėje sužibusį barą 5/5 ir įtraukiu į rekomenduotinų maitinimo įstaigų pajūryje sąrašą.
