Panašiai būtų galima pasakyti ir apie barą „Nairi“. Pirmą kartą aš jame apsilankiau šiek tiek mažiau nei prieš dešimt metų. Tada dar nebuvau Riebus katinas, tiesiog eilinis katinas, kuris, apsilankęs maitinimo įstaigoje, apie ją nerašydavo – tiesiog pasidalindavo naujais gerais atradimais savame rate.
Kodėl aš buvau pamiršęs šį barą ir iki šiol apie jį neparašiau – mįslė ir man pačiam. Gal ir dabar nebūčiau parašęs, jei mus, tris išalkusius žvejus, vykstančius iš Kintų, būtų pamaitinę Priekulės kavinukėje „Mingė“.
Tačiau patekome į tradicinę situaciją, kai užsuki į maitinimo įstaigą, atsisėdi, pradedi žvalgytis, kur padavėja ir kada atneš meniu, o po kelių minučių priėjusi ji praneša, kad šiuo metu klientų neaptarnauja, nes uždaroje salėje – gedulingi pietūs.
Tai klausimas: kokio velnio jūs neužsidarote, kol vyksta gedulingi pietūs? Kam tas cirkas tema „Prisėskit trumpam – tuoj išvarysim“?
Gal ir į gera, kad „Mingė“ nepriėmė, nes vykstant link Klaipėdos tušti skrandžiai privertė smegenų ląsteles suktis kelis kartus greičiau nei įprastai bandant sugalvoti, kur būtų galima papietauti.
Restoranai netiko, nes žvejybiniai apdarai, nors ir švarūs, nepritaikyti lankytis restorane.
Nepamenu, kam tą dieną iš mūsų trijų gimė geniali mintis, bet ji nuskambėjo taip: o gal važiuojame pas armėnus Minijoje už „Aibės“?
Ne klaipėdiečiams išversiu: gal važiuojame į Minijos gatvėje, už parduotuvės „Auto aibė“ įsikūrusį armėnų barą.
Jei jis mums atvažiavus būtų buvęs uždarytas, tai, spėju, norėdami nuraminti alkanus skrandžius, būtume pradėję valgyti nuo krūmų dar nenukritusius lapus, bet sėkmė, kuri žvejyboje buvo atsukusi mums pasturgalį, šį kartą mums nusišypsojo.
Tad sėdame, vartome meniu. Apie interjerą trumpai: eilinis bariukas su masyviais mediniais baldais, kuriems gamintojas suteikė 100 metų garantiją. Ant sienų – paveikslai su Armėnijos vaizdų motyvais, kad neužsimirštum, į kokį barą užsukai.
Patiekalų pasirinkimas nedidelis, bet mėgstantys grilio patiekalus, manau, ras ką užsisakyti.
Apie tai kad „soliankos“, arba šiupininės, nebeturi, sužinojome tik padavėjai nuėjus su mūsų užsakymu į virtuvę. Kodėl žmogus dar prieš atnešdamas meniu nepasidomėjo, ko turi virtuvė, o ko ne, neatsakysiu. Juolab, kad salė buvo tuščia ir pasidomėti apie virtuvės atsargas laiko buvo.
Bet dėl to, kad negavau šiupininės, stipriai nenusivyliau sulaukęs charčio. Iškart pasakysiu, kad valgyti šios sriubos griežtai nerekomenduoju prieš einant į pasimatymą, nes šviežio česnakiuko ant sriubos, supiltos į lėkštę, patrupinta negailint. O mes, trys alkani žvejai, kirtom sriubą, kad net ausys linko.
Tiršta sriuba su jautiena, jaučio širdim, šiek tiek besikandžiojančia aitriaja paprika buvo tarsi antigripinas kiek pašalus žvejyboje.
Sukirtus sriubas šašlykų ilgai laukti nereikėjo.
Dar vartant meniu kompanijos draugai bandė mane įkalbėti užsisakyti vištienos ar kiaulienos šašlyką, ne avienos. Suprask – žmonių nedaug, gal mėsa bus užsistovėjusi, o kiaulieną ir vištieną lietuviai valgo dažniau, tad tikimybė gauti šviežesnę – daug didesnė.
Kažkiek logikos tuose pamąstymuose yra, bet atvykus pas armėnus į barą užsisakyti kiaulienos ar vištienos šašlyką ir vėliau daryti apžvalgą..? Nesuprastų manęs ne tik armėnai, bet ir vietiniai, bent kiek išmanantys šašlyko kilmę.
Tad kai avienos šašlykas su kitais pasiekė stalą, mano draugai net jo neparagavę kapituliavo ir pripažino klydę.
Tie avienos gabaliukai su kauliukais buvo lyg nužengę nuo garsaus dailininko paveikslo tiesiai man į lėkštę. O paragavęs pirmojo kąsnio, pjaudamas antrąjį, aš jau dėkojau mintyse Dievuliui, kad man nesusisuko protelis ir neišsižadėjau mėsos.
Nors ryžiai buvo gerai išvirti ir pagardinti tik druska ir dėl gražumo apibarstyti džiovintais krapais, į kompaniją pasiėmę ryšelį salotų jie niekuo gyvu neprilygo avienos šašlykui.
Tad neįsivaizduoju savęs vegano, sėdinčio ir valgančio ryžius su salotomis, kai šalia vyksta ne tik avienos, bet ir kiaulienos bei vištienos šašlykų degustacija.
Sultingi šašlykai, kurių paruošimo būdą aš norėčiau sužinoti. Jei nebūtų avienos, būčiau gyręs kiaulieną ir vištieną, nes tos dvi mėsos buvo iškeptos taip pat be priekaištų.
Bet tą dieną nusprendėme, kad aviena visgi nurungė vištieną su kiauliena ir be didesnės kovos užėmė pirmąją vietą.
Viską apibendrinę „Nairi“ barą vertiname stipriu 4/5. Nebūtų buvę „kliurkos“ su „solianka“, būtų buvę 5/5.
Permąstęs, kokius šašlykus esu valgęs Lietuvoje, su giliu liūdesiu kitoms maitinimo įstaigoms turiu konstatuoti, kad nei vieni šašlykai pagal skonį bei sultingumą net nestovėjo šalia tų, kuriuos valgiau „Nairi“.
Grįžtu prie frazės, nuo kurios pradėjau šią apžvalgą. Šio baro nesimato nuo pagrindinės gatvės, jis slepiasi už kitų kažkur kiemuose, bet jį žmonės randa...
Tad imat žemėlapį ir ieškot, kur ta Minija, kur ta „Aibė“, ir kur už jos „Nairi“.
