E.Nurmi su vyru Kari vadovauja bendrovei, kuri gamina storasienius ventiliacinius ortakius, vamzdynų sistemas ir metalo konstrukcijas kruiziniams laivams bei įvairias tiltų konstrukcijas.
O laisvalaikiu ji atkuria vikingų laikotarpio patiekalus.
Moteris, pasipuošusi tokiais drabužiais, kokius mūsų protėviai dėvėjo prieš tūkstantį metų, dalyvauja įvairiuose istoriniuose renginiuose, kurie paprastai vyksta ant Lietuvos piliakalnių.
Ji su savo didžiule manta dažnai vyksta į panašias šventes Suomijoje ar Skandinavijoje.
Vasarą Drevernoje (Klaipėdos r.) vykusiuose renginiuose buvo pristatyta trylika vikingų laikų patiekalų, kurie buvo gaminami dūminėje ar požeminėje krosnyje, akmeninėje lauko laužavietėje.
– Ar tiesa, kad prie jūsų pomėgio – patiekalų rekonstrukcijos – atsiradimo prisidėjo anyta? – paklausiau E.Nurmi.
– Taip. Tai buvo per vyro giminės susiėjimą Suomijoje. Mes atvažiavome kaip įprastai – mūvėdami džinsais, o giminaičiai susirinko pasipuošę tautiniais drabužiais.
Tuomet anyta užmynė ant nuospaudos – negi lietuviai neturi tautinių rūbų?
Na, galvoju, aš jums parodysiu. Po dvejų metų abu su vyru jau turėjome baltiškus rūbus. Nustebau, bet jis, suomis, pats to panoro.
Dabar turiu aštuonis kostiumus, juos darė tikri meistrai: verpė, siūlus dažė augalais (dažniausiai – mėlžolėmis, kurios suteikia nuostabaus mėlynumo), audė medžiagas ir juostas, rankomis siuvo rūbus.
Auksakaliai rekonstruktoriai gamino papuošalus.
– Bet greitai jūsų laisvalaikio pomėgis pasikeitė?
– Su savo kostiumais dažnai važinėdavome į renginius Suomijoje. Pakyli į sceną rytą, po pietų. O ką veikti visą kitą laiką?
Vyras ir vaikai nori valgyti. Užkuri laužą, bet negi lietinius blynus kepsi ir aiškinsi, kad IX–XII amžiuje juos visi mėgo?
Taip ir ėmiau gilintis į to meto maisto gaminimą, ieškojau informacijos Suomijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos ir visų Baltijos šalių muziejuose.
– Kokius patiekalus dažniausiai gaminate?
– Tai priklauso nuo renginio trukmės, nes kiekvienam patiekalui reikia skirtingo gaminimo laiko. Pavyzdžiui, kol pasiruoši ir laužavietėje žemėse iškepsi šerną, prireiks visos paros. Su sūriais taip pat yra kas veikti.
Išrūgas naudoju konservuodama mėsą, raugindama daržoves, ruošdama gėrimus, kepdama duoną. Iš išrūgų dar galima pasigaminti karamelės, kuri puikiai tiks su alaus mielių blynais pusryčiams.
Anksčiau viskas būdavo panaudojama. Nė lašas neprapuldavo.
Islandijoje šviežią mėsą išlaikydavo iki trijų savaičių, nors šaldytuvų nebuvo. Ją panardindavo į tas pačias sūrio išrūgas.
Išrūgos labai suminkština mėsą ir pagerina jos skonį. Jokių prieskonių nereikia.
Seniau nebuvo pipirų, česnakų. Šeimininkės naudojo kitokius prieskonius – ožrages, garstyčias, builių šaknis, kadagių šakeles ir uogas, krienus, bruknes, spanguoles, medų. Visko reikia prikaupti per vasarą.
Vis galvodavau, kaip išvytinti mėsą, kad jos musės neapdergtų. Išsiaiškinau, kad tam puikiai tinka bitkrėslės – tokios geltonos gėlės, tarsi ramunės be baltų lapelių. Apkrauni bitkrėslių maišelius aplink mėsą – musės nė artyn neskris.
– Tikriausiai pirmiausia viską išbandote namie?
– Be archeologinių eksperimentų neapsieisi. Kol pats nepabandysi, negali pasakyti, kaip galėjo būti.
Mūsų namų Klaipėdos centre kieme po žeme yra pakasta nemažai sūrio, sviesto ir kitokių gėrybių. Nežinau, ką mano kaimynai, kurie mato, kaip kasinėju.
Pirmą kartą sūris apėjo pelėsiu, antrą kartą – kirminais. Vadinasi, netiko pakuotė.
Trečiąkart sūrį padžiovinau, po to pamerkiau į karštą vašką. Tuomet suvyniojau jį į lininę ir raugintos odos skepetaites ir užrišau.
Toks sūris išsilaikė per visą žiemą. Jo skonis pasikeitė, bet buvo valgomas.
Taip senovėje saugodavo maistą. Jį kasdavo į žemę arba įmesdavo su visa statine į ežerą.
– Kaip jūsų pomėgius vertina vyras ir vaikai, ar jie jums padeda?
– Turiu nuostabų vyrą – jis man nepadeda, bet ir netrukdo, nepriekaištauja, kad prapuolu kelioms dienoms renginiuose.
Trys vaikai iš vyro pirmos santuokos jau suaugę. Mūsų sūnums – vienuolika ir septyniolika metų.
Mažasis Marcus Aurelius visą laiką būna su manimi renginiuose. Galiu jį palikti degant trims laužams su kepama duona ir troškiniais – niekas neprisvils. Dar ir kitiems papasakos, kaip duonos paplotėlių tešla užmaišyta.
Vyresnysis Martinas Erikas – mano pagalbininkas, kai reikia vyriškos jėgos. Užnešti ant piliakalnio bene 30 kilogramų akmens luitą, ant kurio kepami duonos paplotėliai, ar rekonstruotas metalines beveik metro skersmens keptuves – ne juokas.
Visi mano naudojami puodai, keptuvės, šaukštai, šakutės atkurti pagal radinius.
– Seniai sklinda gandas apie jūsų kepamą duoną su smulkia žuvimi. Kuo ji ypatinga?
– Tai bene pirmasis būdas užkonservuoti žuvį.
Ant rugines tešlos pakloto sluoksniuojamos smulkios žuvys su plonai pjaustyta šonine, ant viršaus dar dedamas tešlos sluoksnis ir suformuojamas kepaliukas. Tada jį pašauni kepti.
Ištraukęs kepaliuką gausiai apibarstai miltais ir ant viršaus kloji dar vieną tešlos sluoksnį, užglostai ir kepi per naktį žemesnėje temperatūroje.
Visą receptą galite rasti „YouTube“ kanale „Prieš 1000 metų“.
Per dvigubą tešlos sluoksnį negaudama oro žuvis užsikonservuoja. Seniau į vidų dėdavo strimelių, mažų ešeriukų ar kitokios smulkmės, kuri likdavo po prekybos turguje.
Viršutinis sluoksnis būna apdegęs – jį reikia nuimti.
Tai – labai sotus maistas. Suomijoje tokius kepalus sukraudavo vyrams, plaukiantiems į jūrą.
Aš laikiau tokią duoną porą savaičių nešaltoje patalpoje – žuvis nesugedo.
– Kai kam gali kilti klausimas – o kam reikia rekonstruoti patiekalus, kai visko pilni prekybos centrai?
– Neretai pasvarstydavau – man to reikia, o kitiems? Maniau, gerai būtų, kad kas nors iš aukščiau duotų kokį ženklą.
Kartą ant Kartenos piliakalnio kepiau sūrį molyje – sūrų su sviestu ir šalavijais, saldų – su spanguolėmis ir medumi.
Jį reikia suvynioti į varnalėšos lapą, aprišti virvute, paskui uždėti 1–2 cm molio sluoksnį. Tuomet dėti į bebaigiantį kūrentis laužą, apkrauti žarijomis ir palikti, kol laužas užgęsta.
Ilgokas procesas, bet skanu.
Pradėjau gaminti, aplinkui ėmė rinktis žmonės. Sakau, čia viskas truks ilgai, ateikite po poros valandų. Bet jie puolė pagalbon – ieškojo varnalėšų, jas plovė, minkė molį, prižiūrėjo laužą. Viską darėme kartu.
Žmonių buvo daug – tiesiog minia. Jiems kliuvo paragauti sūrio tik po mažą gabalėlį, bet niekas nenuliūdo – visiems buvo įdomu.
Tada supratau, kad tai – ženklas ir to reikia ne tik man.
