Aš esu vienas iš tų, kuris ne kartą gyriau HBH, ir ne kartą peikiau. Bet vis sugrįžtu čia vėl ir vėl. Gal ir ne tais pačiais metais, bet po metų ar dvejų.
Tad čia jums ir atsakymas, kodėl HBH man primena loteriją. Juk daugelis nemetėte įpročio kas savaitę pirkti loterijos bilietus vien dėl to, kad praėjusią savaitę nieko nelaimėjote. Kažkokia nesuvokiama trauka priverčia įsigyti dar bent vieną bilietą, kaip ir nusivylusius HBH – sugrįžti ir pabandyti iš naujo.
Trauka slypi aplinkoje, kurioje įsikūręs šis kompleksas. Jei tai būtų skambiai pavadinta troba, nudrėbta laukuose, kur aplink – tik arimai, o vaikams pastatytos tik vienerios sūpynės, prie kurių driektųsi eilutė, tai tokia maitinimo įstaiga antro šanso nesulauktų ne tik iš manęs, bet ir, manau, iš jūsų.
Štai ir mes, po poros metų pertraukos sugrįžę į HBH, tikrai nesitikėjome atrasti kažko naujo. Gal norėjosi kiek atsinaujinusio meniu, kuriame be senų tradicinių patiekalų puikuotųsi kažkas naujo.
Bet radome tą patį meniu, kurį vartėme prieš keletą metų. Tiesa, šis nuo senojo skyrėsi padidėjusiomis kainomis, bet kainos kilo ne taip baisiai, kaip šiemet brango dujos Lietuvoje.
Tad išsakome savo pageidavimus, tarp kurių, net jei ir neužsisakytume alaus, būtinai būtų kepta duona su sūriu.
HBH duona su sūriu greičiausiai bus pati neestetiškiausia, kokią jums teko matyti, bet man asmeniškai ji pati skaniausia iš valgytų bet kur Lietuvoje. Ta minkšta duonelė, apsivėlusi sūrio ir majonezo mišiniu, – puikus užkandis žvalgantis, kas vyksta aplink ir laukiant kitų patiekalų.
Cibulynė estetiniu vaizdeliu buvo lyg duonos sesuo. Bet tie, kurie ne tik mėgsta šį patiekalą, bet ir išmano, kaip jis gaminamas, pritars, kad cibulynės žavesys slypi skonyje, o ne vaizde.
Tiems, kam įdomi cibulynės sudėtis, pakaktų išgirsti, kaip ją apibūdina Katinienė: kaip galima valgyti sudegintą silkę su svogūnais, užpiltą actu?
Sulaukęs pagrindinių patiekalų, nužvelgęs Katinienei patiektus cepelinus, o prieš mane padėtus jaučio žandus, supratau, kad šios dienos vizitas į HBH nesibaigs vien pietumis – teks apsukti kelis ratelius gretimame miške deginant kalorijas.
Žinoma, kad Katinienė pakartojo tai, ką pasakė užsakant cepelinus: aš suvalgysiu tik vieną. O aš pakartojau frazę, kuria motyvavau, kodėl reikia užsakyti du: tuomet cepelinai gražiau atrodys nuotraukoje. Tad, gerbiamieji skaitytojai, dėl jūsų aukoju ne tik savo pinigus, bet ir platinu skrandį, mat antrą cepeliną Katinienė sumaitino man.
Nei tarkiui, nei mėsos įdarui neturiu jokių pretenzijų – man asmeniškai netiko spirgučiai, kažkokie patežę guminukai. Gal juos ruošiant reikėtų mažiau pažandės naudoti, o daugiau šoninės.
Jaučio žandai buvo gerai ištroškinti, prie jų man netiko troškinti svogūnai ir tas salstelėjęs BBQ padažas. Bet kaip sakoma: skonis neturi draugų.
O bulvių košė, atlydėjusi žandus, sulaukė atskiros nuotraukos. Specialiai padėjau prie jos peilį, kad taip perteikčiau jums košės kiekį lėkštėje.
Kokiame prabangiame restorane tą patį kiekį šiek tiek praskiedus pienu galima būtų patiekti prie dešimties patiekalų, ir tai daugelis stebėtųsi, kad košės per daug. O čia – vienam. Tai žinokit: nors ir esu iš tų pavalgančiųjų, nuo to košės kalno atkrapščiau tik mažytį kampelį. Klausimas – čia mane taip pamylėjo, ar visiems taip sekasi?
Mes valgėm ir, žinoma, stebėjome aplinką. Vienus klientus keitė kiti, vos likę laisvi staliukai vėl būdavo užimami. Prie kitų žmonės net stovėjo ir laukė, kol bus nurinkti indai ir nuvalytas stalviršis.
Tad po jaučio žandų įveikęs dar pusę gan vykusio cepelino, baigdamas desertu – kepta duona su sūriu – žvelgiau į prie gretimų stalelių sėdinčius „HBH loterijos“ dalyvius ir mačiau tik linksmus veidus. Spėju, šiandien pasisekė, ir laimėjome ne mes vieni.
O vaikščiodami po greta esantį mišką, pilną įvairiausių skulptūrų, padarėme kelias nuotraukas ir jums, nes, spėju, daugelis gerai priritinę skrandžius į mišką net neužėję sukate link automobilių, bijodami sudeginti savo brangias kalorijas.
Šį kartą nevertinsiu, o paprašysiu parašyti komentaruose, kaip jūs vertinate HBH kompleksą. Vertinkite penkiabalėje sistemoje. Džiugu būtų, kad vertinimą lydėtų ir argumentuotas komentaras.
HBH kolektyvui palinkėsiu ir toliau tokio pasisekimo tarp klientų.
Nusidriekusios eilės, statomos naujos terasos tik įrodo, kad laimingųjų jūsų loterijoje daug daugiau nei kitose. O tai, kad tokioje milijoninėje apyvartoje kartais iššauna kokia „kliurka“, suprantama, bet nerekomenduojama.
