Mes, Katinai, panašiu imunitetu jau galime pasigirti, nors vis dar jį stipriname ir tobuliname lankydami Palangos maitinimo įstaigas.
Šį kartą pietauti vykome ne vieni – savo kompanijoje turėjome garbingą svečią, kuris ne tik yra vienas iš ištikimiausių mano sekėjų, bet ir dar žinomas mados dizaineris.
Kadangi per jo trumpas vasaros atostogas susitinkame beveik kasmet, tai ir šį kartą, gavęs jo pasiūlymą papietauti kartu, sutikau net negalvodamas.
Žinodamas jo silpnybę J.Basanavičiaus gatvei, susitikimo vietą pasiūliau parinkti jam. Jo nuomone, stebėti J.Basanavičiaus gatvės podiumu žengiančius lietuvaičius puikiai tiko viešbučio „Senoji Hansa“ terasa.
Kol Katinienė su mados guru aptarinėjo plaukiančią spalvingą žmonių minią, aš varčiau meniu ir – neslėpsiu – leipau juokais. Pastabos, kurias vieną po kitos barstė aprangos specialistas, buvo pagrįstos ir motyvuotos. Vienu metu net kilo noras pasivyti „prisirpusią“ moteriškę ir perduodi mados guru rekomendaciją: tampres ir vos bambą dengiančią bliuzelę vertėtų pakeisti lengvo pluošto suknele, kuri būtų panaši į dvivietę palapinę, bet puikiai paslėptų tai, ką per metų metus ta ponia sukaupė.
Šį kartą patiekalus rinkomės ne mes – juos mums išrinko ir rekomendavo mūsų kompanionas, juolab kad per kelias poilsio dienas Palangoje jis buvo spėjęs jau beveik viską išragauti.
Negaliu pradėti aptarinėti maisto ir tradiciškai aptarti padavėjo darbo tik keliais sakiniais apžvalgos pabaigoje – tą dieną mus aptarnavęs padavėjas vertas ne kelių sakinių, o visos atskiros apžvalgos arba net mokomojo vadovėlio jo vardu, kad ir tokiu pavadinimu: „Padavėjo darbo subtilybės“.
Ir jei jam kada tektų aptarnauti svečią, kuris niekada nepalieka arbatpinigių, tai patikėkit manim – net ir jis nusižengtų savo taisyklėms, ir, palikęs kelis eurus „viršaus“, dar jaustųsi nepatogiai, kad paliko per mažai.
Tas bendravimas, meniu išmanymas, aptarnavimo subtilybių žinojimas vertas ne tik pagyrų, bet ir gerų arbatpinigių. Iš pradžių galvojau, kad taip jis stengiasi dėl mūsų svečio, kuris yra žinomas daugeliui Lietuvoje, bet pastebėjęs jo darbą prie kitų stalelių, supratau, kad mados guru žinomumas įtakos geram mūsų stalelio aptarnavimui neturėjo.
Kol jūs spėliojate, kas tą dieną su mumis kartu pietavo, aš pradedu šaltų patiekalų aptarimą.
Kaip ir su rūbais, taip ir su maistu – pirmiausia viską įvertiname akimis, tik vėliau čiupinėjame rūbų medžiagas, vertiname siūles. Su maistu – taip pat. Pasklandome žvilgsniu virš lėkštės, bandydami džiaugtis matomomis spalvų paletėmis arba mintimis pridedame trūkstamų spalvų, kurios patiekalui suteiktų gyvumo.
Užkandžiams neturėjome pretenzijų nei dėl spalvų, nei dėl skonio. Kas labiausiai įstrigo, tai avokadų tartaras su lašiša. Tiems, kurie nėra įgavę imuniteto Palangos restoranų kainoms, palikti 11 eurų už šį patiekalą būtų gaila, juolab kad jį suvalgęs iki galo nepasisotinsi.
Bet jei jums ši suma nėra bauginančiai didelė ir neišsausins jūsų piniginės iki dugno, tai verta jį užsisakyti vien dėl gražaus pateikimo. Nes tokį avokadų šulinį, apjuostą stora lašišos juosta, ne kiekvienas namie susuksit, o jau apie gebėjimą parinkti tinkamus prieskonius net nekalbu.
Žvelgiant į podiumu keliaujančius „Palanga 2021“ madų demonstrantus, skaniai suvalgėme ir krevečių salotas bei jautienos karpačą.
Kol laukėme sriubų ir aptarinėjome šios vasaros mados tendencijas, priėjome prie išvados, kad J.Basanavičiaus gatvės spalvos kiek papilkėjo. Nėra visiškai taip, kad Gariūnai ir „Second Hand“ perėmė karaliavimą. Bet ryškių spalvų mes bent tą dieną pasigedome.
Gal baltarusių turistai nebespalvina J.Basanavičiaus gatvės ryškiais atspalviais? O gal didesnes pajamas gaunantys tautiečiai aplenkia Palangą ir vis dažniau iškeičia poilsį Lietuvos pajūryje į užsienio kurortus, bet vaizdelis liūdnokas.
Žvelgdamas į bendrą plaukiančią masę spėju, kad daugelis poilsiaujančių Palangoje pietauja išsinuomotuose butukuose, kitaip restoranai lūžtų.
Žmonių išties daug, ir ta tekanti žmonių upė nė kiek nesiaurėja. Vargu, ar kas suskaičiuos, kiek šimtų tūkstančių žmonių praeina pirmyn atgal per dieną.
Kol vertinome žengiančius „podiumu“, nepastebėjome, kaip ant mūsų stalo atkeliavo sriubos. O kai jau pamatėme, tai negalėjome atitraukti akių nuo kreminės moliūgų sriubos.
Ar užsakydamas sriubą už 4 eurus aš galėjau savo fantazijose sukurti kažką panašaus? Tikrai ne. O salstelėjęs sriubos skonis, pereinantis į lengvą vos jaučiamą kartumą, buvo mįslė man bandant įminti, koks prieskonis suteikė jai tokio įdomaus poskonio.
Na, o aštri jautienos sriuba subalansuota vyrams, bet tinka ir moterims, mėgstančioms jautieną bei aštrias sriubas.
Laukdami karštų ir toliau aptarinėdami madas pagalvojome, kad jei mūsų diskusiją aprangos tema kas būtų nufilmavęs, tai būtų buvusi puiki laida, kuri nukonkuruotų net anksčiau populiarius Manto Petruškevičiaus pasivaikščiojimus gatvėmis ir žmonių kalbinimus.
Pagrindiniai patiekalai vėl džiugino akį patiekimu. Vienintelis, kas prie mūsų stalo, mano nuomone, turėjo liūdėti, tai mano draugas, užsisakęs anties šlaunelę „confit“.
Nežinau, kažkodėl lyginant ją su sultingais jautienos medalionais ar pora didelių jūros ešerio kepsnių antienos šlaunelė iš pirmo žvilgsnio man atrodė pavargusi.
Bet kadangi valgytojas jai pretenzijų neturėjo, tai aš prie patiekimo nebesikabinėju.
Vienintelis minusas, kuris man tą dieną virto mįsle, buvo padažai jautienai ir antienai. Jie buvo analogiški. Kad prie antienos tinka bruknių ir vyno padažas, aš net neabejoju. Neblogai jis derėjo ir prie jautienos su trumais. Tik aš ne apie suderinamumą, o apie pasikartojimą.
Padažai – tai neatsiejama patiekalo dalis, džiugu bent tai, kad juos čia gamina vietoje, o ne pilsto pirktus iš indelių.
Bruknių padažas su dominuojančiu vyno poskoniu išties geras, bet jis, mano nuomone, labiau tinka paukštienai, o prie jautienos norėtųsi kažko kito, gal net kokio pelėsinio sūrio padažo. Bent tokia mintis šovė į galvą tuo metu.
Reziumuoju. Pirmame meniu puslapyje puikuojasi informacija apie tai, kad šiam restoranui naują meniu sudarė žinoma Lietuvos virtuvės šefė Aldona Gečienė, ir jei virtuvės kolektyvas sugebės nuo užbrėžtų meniu gairių nenukrypti į šoną ir išlaikys panašų lygį, J.Basanavičiaus gatvė turės dar vieną jaukią vietelę pietums ar taurei putojančio vyno, lydimam užkandžio.
Vienintelis minusas – tai tas pats padažas prie skirtingų mėsos patiekalų, bet turint tokią garsią konsultantę, kaip A.Gečienė, manau ši mažytė klaidelė greit pataisoma.
Kaip pasakė mados guru, jie ne tik turi gerai įrengtas vidines erdves ar puikią lauko terasą, bet ir stilingai aprengtą aptarnaujantį personalą, kuris puikiai išmano savo darbą.
Palikdamas jiems lipduką, kuris simbolizuoja vertinimą 5/5, aš tikiuosi, kad šią aukštą kartelę, kurią „Senoji Hansa“ užsikėlė naujuoju meniu, pavyks išlaikyti ir ateityje.
Kad dar sugrįšime patikrinti, ar kas nepasikeitė, net neabejoju, kaip neabejoju ir savo skaitytojais, kurie po šios apžvalgos užvers mane nuotraukomis iš šio restorano su tais pačiais patiekalais, užsakytais paskanauti tik tam, kad įsitikintų, ar aš nemelavau.
Skanių atradimų visiems ir šiltos nesibaigiančios vasaros...
