Bėda būdavo kitame. Per ketverius metus, kai rašau restoranų apžvalgas, Vilniuje nesugebėjau rasti vietos, kurią galėčiau rekomenduoti ne tik pietums, bet ir vakariniam pasisėdėjimui. Tad sulaukus skaitytojų paklausimų, tekdavo raudonuoti ir išsisukinėti. Bet po šios apžvalgos raudonis, kaip ir klausimas, ką galiu rekomenduoti Vilniuje, manęs nebekankins.
Kadangi prieš kelias dienas mano rekomenduota maitinimo įstaiga Žemaitijoje mus nuvylė, šį kartą lankantis Vilniuje iniciatyvos ėmėsi Katinienė. Tad eidamas per Vilnių laukiau, kol Katinienė bakstelės į kokį restoranėlį, kuriame mes įsitaisysime pietų.
Ji bakstelėjo į įspūdingiausią ir didžiausią terasą, šalia kurios prie įėjimo išsirikiavę bent septyni padavėjai ir prabangus restorano interjeras žadėjo man viena: ši Katinienės užgaida greičiausiai paplonins mano piniginę pora šimtinių.
Mintis įsitaisyti terasoje išgaravo, vos užsukome vidun. Dvelkte dvelkė jaukumu. Mes iš tų katinų, kuriems ne tik valgant, bet ir vakarojant norisi turėti kažkiek privatumo, o ne ramstytis alkūnėmis su kaimynais, sėdinčiais prie gretimų stalelių. Aišku, svarbūs ir baldai. Metams bėgant norisi komforto, tad mus vargiai įkalbėsite prisėsti ant palečių, imituojančių suolus. Tad peržiūrėkite interjero nuotraukas, akimis pamėtykite smiginio strėlytes, o aš skubu atsiversti meniu, nes, spėju, kainos Vilniaus centre turėtų būti pašėlusiai didelės.
Meniu nedidelis, vyrauja grilio patiekalai, o kainos – lyg pakelės užeigoje. Keista – matydamas tokį skoningą interjerą, tikėjausi, kad tai atsispindės ir kainose. Bet kaip klientą, mėgstantį degustuoti ne vieną, o po kelis patiekalus, toks piniginei draugiškas meniu net labai nudžiugino.
Pasitaikęs kalbus padavėjas išsipasakojo kaip kunigui ne tik apie tai, kas skanu ir ko būtų verta paskanauti, bet ir apie tai, kad restoranas dirba tik kelias dienas, ir kad kiekvienas klientas jiems labai brangus. Pirma, ką tą minutę pagalvojau – kaip bus su tuo kliento brangumu, jei aš liksiu nusivylęs patiekalais, ir apie tai paskelbsiu visai Lietuvai? Kiek tos meilės mano personai beliks?
Vienintelis minusas, kurio tądien nusipelnė mus aptaravęs padavėjas, – dėl to, kad atnešęs gaivius citrusinius gėrimus, neįkalbėjo barmeno išduoti jų recepto. Esu ragavęs daugybės nealkoholinių gaivinančių gėrimų, bet šitie buvo kažkas tokio.
Aštri sriuba ir šaltibarščiai – turbūt dažniausios sriubos, kurias ragaujame ir apie kurias rašau apžvalgose. Tad kalbėdamas apie jų sudedamąsias dalis, aš dažniausiai lyginu su tomis, kurias esu skanavęs ar asmeniškai gaminęs. Tad šį kartą sriubas lyginsiu su tomis, kurias pats gaminu.
Esu tirštų sriubų mėgėjas, bet „Houdini“ virėjai mane aplenkė „Čili“ sriubos tirštumu: joje šaukštas net stovėtų. Tai labiau sotus troškinys nei sriuba. Tad jei kada čia užsuksite ir jos užsisakysite, neskubėkite užsakinėti kito patiekalo – tai padarykite tik suvalgę sriubą.
Aš asmeniškai jos paskanavau tik kelis šaukštus, tik tiek, kad suprasčiau skonį ir sudedamasias dalis, bet ir jų pakako nuraminti laukiantį maisto skrandį. Didelė kepurė sūrio, gausybė mėsos, pora riekelių skrudintos duonelės, ir jei visa tai suvalgysit, po sriubos garantuotai įsitaisysit pokaituko ant minkšto kampo.
Šaltibarščiams turėčiau pretenzijų dėl pateikimo – norėjosi bent mažyčio žiupsnelio smulkintų krapukų, plaukiojančių sriubos centre. Bet pažvelgęs į jų kainą meniu, savo pretenzijas privalau atšaukti.
Šaltibarščius už 3 eurus Palangoje rasite tik valgykloje, ir juos jums iš didelio puodo į lėkštę, padėtą ant padėklo, pilstys teta, o užsiminę apie papuošimus krapais, gausite tuo pačiu samčiu į kaktą ir dar išklausysite paskaitą apie šaltibarščių kainas Palangoje.
Tad Vilniaus centre tiršti šaltibarščiai už 3 eurus tiko mums ir be papuošimo.
Midijas paskutiniu metu įtraukiau į degustuojamų patiekalų sąrašą ne tik dėl to, kad tai mano mėgstamos jūrų gėrybės, bet ir dėl to, kad jos sparčiai populiarėja tarp tautiečių. Prakutę ir pradedantys mėgėjai, užsisakę midijų su kokosų padažu, mėgausis ne tik pilnu indeliu midijų, bet ir gausiai jas semiančiu padažu. Tad trijų skrudintų riekelių duonelės tikrai neužteks tam padažui sumirkyti.
Juokingiausia buvo užsisakant BIG MAC mėsainį. Padavėjas paaiškino, jog čia bandoma daryti mėsainius, panašius į populiaraus tinklo „McDonald's“, bet sulaukus mėsainio juokas išgaravo. Įspūdžiai jį išpakavus buvo tokie: toks jausmas, kad žiūriu į tradicinį „žiguliuką“, kuris išrieda pro langelį „McDonald'se“, bet jį prakandus, arba kitaip tariant – atidarius dureles ir pažvelgus į salono vidų patenki į mersedesą. Išties jaučiasi kokybiška mėsa bei naminiai padažai, tad kartais pirminis įspūdis būna labai apgaulingas.
Manau, pritarsite Katinienei, jog galimybė pačiam pasirinkti garnyrą prie pagrindinių patiekalų yra didelis pliusas. Mums ne viename restorane teko įkalbinėti padavėjus bulves keisti kruopomis. O čia tiesiog sėdėjome ir rinkomės iš to, ką siūlė padavėjas. Kadangi pasitaikė išmanantis meniu, jo padedami galimas variacijas sudėliojome greičiau.
Suprantu, kad tokia garnyrų įvairovė turėtų siutinti virtuvėje dirbančius, bet mums, klientams, tai tik dar viena maloni detalė.
Tie, kurie dirbo virtuvėje ar bent valandą stebėjo dirbančius, pritars: daug lengviau prie penkių porcijų tų pačių šonkaulių sudėlioti gruzdintas bulvytes ir kopūstų salotas bei kokį pomidorų ar BBQ padažą, o ne analizuoti ir įvykdyti skirtingus užsakymus. Užuojauta virtuvėje dirbantiems, bet mes prie šonkaulių ir vilkešerio pasirinkome tai, ką norėjome patys. Katinienė džiaugėsi galėdama prie žuvies pasirinkti kruopų, o aš neatsisakiau galimybės pasimėgauti saldžiomis bulvytėmis.
Valgydama vilkešerį Katinienė iš manęs sulaukė kelių tų pačių klausimų: ar yra kaulų? Aš mėgstu žuvį, bet visada ją valgau iki pirmo kaulo. Šį kartą Katinienė jokių skundų neturėjo – nei kaulų rado, nei turėjo pretenzijų tam, kaip iškepta žuvis.
BBQ šonkauliai su „Jack Daniels“ viskio glazūra buvo tai, dėl ko verta atvažiuoti į Vilnių net iš Klaipėdos. Tiesa, mėgstantiems riebesnius šonkaulius, labiau primenančius šoninę su kaulais, teks nusivilti. Bet nors ir plona šonkaulių „pliauska“, ji neperkepta, o mėsa sultinga ir lengvai nusineria nuo kauliukų. Dviems šios porcijos neužteks, bet vienam apsivalgymas – garantuotas. Tiesa, viskio poskonis intensyvus, tad prieš sėsdami prie vairo galėtumėt ir prasipūsti į kokį alkotesterį.
Ir pabaigai – desertai. Nors man asmeniškai pats skaniausias desertas – silkė arba rūkyti lašiniai, kartkartėmis susigundau paskanauti kokio saldumyno.
Kadangi padavėjas užtikrino, jog desertus kepa vietoje ir tik klientui užsakius, atsisakyti ir nepaskanauti būtų tiesiog nuodėminga. Dar kelios minutės – ir ant mūsų stalo garuoja pora keptuvėlių su desertu ir pora puodelių kavos.
Pirmas pastebėjimas – tai desertų papuošimas. Ne veltui liaudyje populiaru sakyti: lyg vyšnelė ant torto. Tad jei ant pyrago su vyšnomis būtų uždėta vyšnelė, o ant pyrago su obuoliais – kelios plonai atpjauto obuolio skiltelės, vaizdelis būtų kardinaliai kitoks. O dabar teko kone loterijoje sudalyvauti ir padavėjui, atnešusiam pyragus, ir mums: kur kuris pyragas?
Mėgstantiems trupininę tešlą, saldžias vyšnias ar obuoliukus su silpna rūgštele, ką tik iškepti ir spragsintys nuo grilio pyragėliai su kava turėtų patikti. Katinienė, mėgstanti saldesnius desertus, pirmą vietą skyrė vyšnių pyragui, o aš linkęs į mažesnio cukringumo skanėstus, tad savo pagyras skyriau obuolių pyragui.
Reziumuoju. „Houdini“ aš asmeniškai laikyčiau restorano ir „pubo“ samplaika. Gražus ir prabangus interjeras būdingas restoranams, bei jį lydintis „pubams“ būdingas meniu. Tai gera komanda, žadanti ne tik skanius ir nebrangius pietus, bet ir gerą aplinką vakarui praleisti.
Vertinu visumą 5/5. Manau, Vilniaus centre panašios vietos reikėjo. Pažadu greitu metu čia vėl užsukti ir mėtant strėlytes į smiginį išbandyti vietinio barmeno kokteilius. Iš patirties pasakysiu: jei barmenas gamina puikius nealkoholinius kokteilius, tai gerų variacijų su šlakeliu alkoholio jis žino begales...
