Nepakenks ši mano apžvalga ir viešbučio „Palanga“ restoranui, nes klientų gausa jis nesiskundžia. Čia staliukai rezervuojami prieš dvi dienas, ir tik todėl, kad atėjome 19 valandą, dar spėjau nufotografuoti tuščią lauko terasą – jau po valandos ji buvo pilnutėlė.
Pamačius padavėjo, atnešusio meniu, veido mimiką, tapo aišku, kad šiandien jo nuotaika prasta, ir tai nepasikeitė viso vakarojimo metu, vos tik išvysdavome jį prie mūsų stalelio. Kas jį nuskriaudė ir kodėl toks atsainus požiūris į klientus, nesiteiravome – gal išties kokia asmeninė nelaimė buvo jį užgriuvusi, bet klientus laikyti tokios slogios nuotaikos įkaitais, manau, netinkamas elgesys profesionalui.
Juolab, jog vakarieniavome greičiausiai brangiausiame Palangos restorane, kur aptarnavimas turi būti tolygus kainoms, nurodytoms meniu. Ir jei padavęs meniu po kelių minučių priėjęs išgirsti, kad klientai dar neišsirinko patiekalų, nedaryk nelaimingos veido išraiškos, nes tai mūsų nepaskubins apsispręsti. Ta nelaiminga veido mimika greičiau apkarpys tamstos arbatpinigius nei įbaugins mus ir privers kuo skubiau kažką užsisakyti.
Kai kitą kartą priėjęs padavėjas išgirdo tik užkandžių užsakymą, jo veide pasirodžiusi ta pati nelaiminga veido mimika mūsų nebestebino – nebekreipėme į tai dėmesio. Tiesiog pasakėme, kad karštuosius patiekalus užsisakysime vėliau, nes niekur neskubame ir nusiteikę pavakaroti ilgėliau. Tuo labiau, kad taurės buvo pripildytos putojančio vyno, o dar vienas buteliukas buvo įsitaisęs ledukais pripildytame kibirėlyje.
Kad kažkas negerai ne tik su padavėju, bet ir su virtuve, pastebėjome jau patiekus tuno ir jautienos kapotinius.
Kapotiniai, kitiems geriau žinomi tartarai, negalėjo mūsų nudžiuginti išvaizda – taip pat „šlubavo“ ir jų skonis.
Gal ką nors ir džiugina šaukštu į lėkšte įdrėbto kapotinio vaizdas, bet man asmeniškai mokant už tokį patiekalą 20 eurų, norisi sulaukti ir kažkokio vaizdelio.
Nes panašių ir geresnių skonių kapotinių man teko ragauti kituose Lietuvos restoranuose, tik jie ten buvo patiekti estetiškiau ir kainavo perpus pigiau. O čia abiejuose kapotiniuose marinatas nusmelkė tiek jautienos, tiek tuno skonį.
Gal virtuvės šefas tikėjosi mane nustebinti dideliais gabalais tapijokos, įdėtos prie tuno tartaro? Bet ką gali nustebinti krakmolu, keptu orkaitėje?
Jautienos kapotinis slėpėsi po gruzdintomis bulvytėmis, turbūt nujausdamas, kad išskyrus tai, jog gausiai marinuotas ir kainuoja panašiai kaip tuno kapotinis, daugiau niekuo ir nepasigirs.
Laukdamas karštų patiekalų aš tikėjausi, kad tiek virtuvės „kliurka“ su kapotiniais, tiek padavėjo liūdnas ir nelaimingas veidelis – tik mažytis nesusipratimas.
Bet jau pamatęs sriubą, o vėliau ir susipažinęs su karštais, suvokiau, kad tai greičiausiai jų kasdienybė. Esu buvęs šiame restorane prieš kelis metus, bet tada apie tai nerašiau – ir tai, kas buvo anuomet ir ką patyrėme dabar – lyg diena ir naktis.
Šioje apžvalgoje dažnai kartosiu klausimą: kur estetika, kur penas akims? Pažvelkite į grybų sriubą.
Jei ji kainuotų 5 ar 7 eurus, negi aš kabinėčiausi? Bet ji kainuoja 14 eurų, ir tai ne kažkur Monake. Jei tą sriubą man būtų atvežęs virtuvės šefas ant specialaus maistui vežioti skirto stalelio, tada taip. Tada nesikabinėčiau prie skonio ar vaizdelio lėkštėje, nes viską „nurašytume“ brangiausio Europos kurorto įvaizdžiui, dėl kurio laikomos didelės kainos, bet mes Palangoje.
Kad sriuba atrodytų prabangiau, skystį ant jos turinio padavėjas supylė padėjęs lėkštę ant stalo – ir tuo sriubos prabanga pasibaigė. Gal jai grybus rinko Lietuvos respublikos prezidentas su žmona, ir kiekvienas grybukas yra pažymėtas jo parašu? Eilinė skani grybų sriuba, kokių esu valgęs ir kitur Lietuvoje, tik ten greičiausiai sriuboms virti grybų nerinko įžymūs žmonės ir dėl to jos ten kainuoja du ar net tris kartus pigiau. Pasikartosiu – aš pasiryžęs už sriubą mokėti ir 20 ar 30 eurų, tik išvirkit ją to vertą. O čia net su vaizdu lėkštėje nepadirbėta. Kokiu santykiu su kitais grybais šioje sriuboje dalyvavo meniu sudėtyje minimi trumai, nepasakysiu, nes skoninių jų savybių nepavyko pajusti.
Kitas liūdesys, aplankęs mūsų stalą, buvo paltuso kepsnys, kainavęs 25 eurus.
Žvelgiant į lėkštėje išniekintą žuvį, pirma mintis, kuri man kyla – kad virtuvėje kažką pamiršo įdėti, kažkokią detalę, kuri tam nabagui suteiktų žavesio. Bet dabar žvelgiant į šį uodegigalį norėjosi ne jo paragauti, o pridengti skėčiu, kad jis nedarytų gėdos mūsų stalui. Išvaizda atitiko skonį. Kažko įdomaus surasti nepavyko.
Kad apsukriems verslininkams pavyktų prigauti naivius klientus ir priversti nusipirkti makaronus su krabų skonio padažu už 22 eurus, taip pat reikia pasistengti ir padirbėti su meniu tekstu. Pirma reikia gero pavadinimo.
Jei tai, ką mums tą dieną patiekė, pavadinsite tiesiog makaronais su grybų padažu, nieko nesudominsite, bet jei patiekalą pavadinsite „Conchiglioni“, tai makaronų, kurie bet kuriame Lietuvos restorane verti maksimum 10 eurų, kainą galėsite kilstelti iki 15. O jei dar parašysite, kad jie su krabų mėsa, tai kainą galėsite kilstelti ir iki čia užsiprašytų 22.
Bėda tik ta, kad meniu nebuvo parašyta, jog krabo dedama į kas dešimtą, o gal ir į kas dvidešimtą geldelę, nes mums patiektuose makaronuose krabo mėsos neradome. Tiesa, meniu minimi žirneliai buvo.
Kai restorane užsisakau jautienos kepsnį, ir manęs paklausia, kaip jį iškepti, aš visada tikiuosi, kad į mano prašymą bus atsižvelgta. Ir jei aš paprašau, kad man iškeptų „medium rare“, tai ir tikiuosi, kad virėjas pasistengs pagaminti kažką panašaus. Nežinau, ar saulėje nutviekstame kepsnio pjūvyje jūs matysite tai, ką noriu perteikti, bet tai, ką tą dieną gavau, buvo ne „medium rare“.
Kai už kepsnį moku 34 eurus, aš tikiuosi gauti tai, ką buvau užsakęs.
Vienintelis, kas tą dieną nesulaukė priekaištų, – tai tunas. Iškeptas taip, kaip užsakėme, ir puikiai derėjo su čimičiurio padažu.
Manau, daugeliui iš skaitančių šią apžvalgą užstrigs keptų sezoninių daržovių kaina – 8 eurai. Nesakau, kad už tą sumą turėjo būti visas kalnas jų, bet man tiesiog nesuvokiama, į kokį čia klientą šis restoranas orientuojasi? Ir ar sudarę meniu žinojo, kur yra Palanga, kiek čia užsieniečių, ir kiek turime vietinių turtuolių?
Jei jau bandote vaidinti restoraną, tai juo ir būkite. Jei už porą cukinijos ir saldžiosios paprikos riekelių imate 8 eurus, tai jau bent dėl papuošimo uždėkit ir grilyje keptą mažą kukurūzo burbuolę. Jei į meniu įtraukiate keptas sezonines daržoves, tai naudokit ir pomidorą – jį taip pat galima kepti. O jei kyla klausimų, kaip jį paruošti, tai atsidarykite „Youtube“ – keli video filmukai, ir jau būsit pažengę grilintojai.
Kai ateini į restoraną, mokėdamas didesnę sumą už patiekalus tikiesi, kad ir aptarnaujantis personalas nebus pavėpęs, neišmanantis savo darbo. Visą vakarą gėrėme putojantį vyną iš tų pačių taurių, kurios kaitroje per keletą valandų ne tik įkaito, bet ir pasidengė riebaliukais nuo lūpų, nes dar ir pietavome. Tad norėjosi, kad bent jau užsakant papildomą butelį vyno padavėjas pakeistų taures švariomis.
Tačiau net mūsų pasiteiravimas, ar restoranas neturi šaltų taurių, neprivertė suktis jo vidinių pusrutulių. Išsisuko sumurmėdamas: mes tokių taurių nelaikome. Ir po to toks veikėjas tikisi gausių arbatpinigių?
Reziumuoju. Į tokius restoranus mes einame ne skrandžio prikimšti – visų pirma praturtinti savo gastronomines žinias naujais atradimais. Ar mes čia kažką naujo ir nematyto atradome? Greičiau patyrėme nuostabą ir nusivylimą.
Vienintelis šio restorano pliusas – tai graži terasa, spinduliuojanti ramybe, kurioje net užmiršti, jog esi Palangoje, kur už kelių šimtų metrų Basanavičiaus gatvėje pulsuoja ir ošia žmonių minios. Čia ir baigiasi jų išskirtinumas. Toliau prasideda minusai ir liūdesiai. Nemanau, kad visi padavėjai ten prasti, bet tą dieną mus aptarnavęs buvo lyg septintokas, geriausiai klasėje žaidžiantis krepšinį, išbėgęs į aikštę pavaduoti Valančiūno lemtingose Lietuvos rinktinės rungtynėse su Ispanija.
Na, o virtuvė tai viena visuma ir ji žiauriai šlubuoja. Yra daug restoranų, kuriuos aplankėme šiais metais, ir jie aukščiau stovi ne tik skoniu, bet ir patiekalų pateikimu lėkštėse, bei žemesnėmis kainomis.
Nežinau, kas tą dieną buvo nutikę šio restorano virtuvei ir mus aptarnavusiam padavėjui, bet sudėjus visas išvardintas detales, rašyti daugiau nei 2/5 negaliu. Jei neklystu, tai vienas brangiausių, gal net pats brangiausias restoranas Palangoje, tad ir vertinu pagal kainos ir kokybės santykį.
Dar vienas klausimas: jei toks virėjų darbas – ne atsitiktinumas, ir tai jau tapo norma, tada ko ten renkasi žmonės? Negi pabūti tuštybių mugėje yra prestižo reikalas? Ir jei po to instagrame praneši, kad vakarieniavai restorane „Palanga“, tampi kažkuo išskirtinesnis ar įdomesnis savo aplinkai?
Ar visgi mums svarbu ne maisto patiekimas bei skonis, o restorano statusas, o už jį permokėję turime sliūkinti tyliai namo, ir gink Dieve apie prastą maistą neprasitarti viešai, kitaip užjuoks už kvailai ištaškytus pinigus... Tema diskusijai komentaruose.
Restoranas pateikė savo atsaką
„Mes dėkojame mūsų svečiams, jau 18 metų vertinantiems restorano komandos profesionalumą ir nuoširdų darbą.
Mums rūpi kiekvienas apsilankęs svečias, todėl nuoširdžiai apgailestaujame, kad apžvalgininko įspūdžiai šį kartą nesutapo su mūsų ištikimų svečių ir gerbiamų profesionalų atsiliepimais, restoraną „Palanga“ įvardijančių kaip vieną iš 30-ies geriausių Lietuvoje. Kasdien su restorano komanda stengiamės tobulėti ir džiuginti kiekvieną mūsų svečią“, – pakomentavo „Palanga Life Balance SPA Hotel“ vykdančioji direktorė Lina Poviliūnė.
