Panašiai galvojau ir praėjusiais metais, kai pamačiau dar vieną naujoką, įsiliejusį į gausų Laisvės alėjos restoranų kolektyvą. Kalbu apie restoraną „Meet & Taste“.
Net pamenu, dėl kokios priežasties tada Katinienei, panorusiai į jį užsukti, atsakiau, kad ne – gal kitąmet. Nesu egoistas ar despotas – tiesiog norėjosi leisti restoranui apšilti kojas ir, jei jo nenustelbs alėjos senbuviai, mes užsuksime pietų.
Praėjus metams tenka tesėti duotą pažadą Katinienei, kuriai labai patiko gėlėse skendinti restorano terasa.
Tad gal ir pradėkime nuo pagyrų terasai, kurioje išties jaukiai įsitaisęs tarp gėlių gali mėgautis maistu, gėrimais ir tuo pačiu stebėti gyvastimi alsuojančią Laisvės alėją.
Kadangi oras puikus, tai mes įsitaisome terasoje, o vidinį interjerą tik nužvelgiame ir padarome kelias nuotraukas.
Čia mūsų nuomonė su Katiniene kiek išsiskyrė: jai patiko minkštasuoliai, o aš visgi restorane norėčiau matyti staliukus ir kėdes bei kažkokį stalų serviravimą.
Serviravimo, spėju, nebuvo dėl karantino reikalavimų, bet jei stalai būtų buvę serviruoti, tai restoranui suteiktų namų jaukumo.
Vos įsitaisę terasoje sulaukiame padavėjos dėmesio, kuri, paduodama meniu, pasiteirauja, gal norėsime dienos pietų patiekalų. Žinoma, kad mačiau tos dienos patiekalus, surašytus ant lentos prie įėjimo, bet mes gi atėjome testuoti pagrindinio meniu.
Jei kas man būtų pasakęs, kad šiame restorane užsimanysiu giros, būčiau tai priėmęs kaip nevykusį juokelį. Bet mes užsisakėme giros. O ir kaip neužsisakysi, kai padavėjos paprašęs ko gaivaus atsigerti, kol rinksimės maistą, ji mums pasiūlo naminės giros, bet ne tradicinės duonos, o rabarbarų. Sutikite – skamba įdomiai.
Tad skaitydami meniu mes gurkšnojome girą, kuri greičiausiai bus šios vasaros atradimas. Gaivi, silpnai gazuota, su lengva rūgštele, ir, kas svarbiausia, – šalta. Ją puikiai papuošė plaukiojantys rabarbarų gabalėliai.
Restorano meniu toks, kokį kelis kartus perskaitęs gali įsiminti atmintinai. Ne pirmoje apžvalgoje rašau ir nenustosiu kartoti: tai mane visada džiugina, nes tai tarsi ženklas, kad pietaudami pusfabrikačių greičiausiai nesutiksime.
Norėdami patikrinti šį mano spėjimą degustaciją pradedame nuo kelių užkandžių ir poros salotų.
Tarp užkandžių buvo ir šviežias tunas – nors jo meniu nebuvo, apie tai mus informavo padavėja ir net rekomendavo paskanauti.
Nesu abejingas geram tunui, tad neatsisakiau. Ir nesigailėjau, nes tiek patiekimas lėkštėje, tiek pats tunas buvo be priekaištų. Lengvas salstelėjęs marinatas, puikiai derantis su sezamų sėklomis, neužgožė tuno skonio, o kartkartėmis prasimušančius aštrius prieskonius prigesindavo vyšniniai pomidoriukai.
Aš džiaugiausi tunu ir tuo pat metu klausiausi Katinienės pagyrų jos užkandėlei – traškiai vištienai. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad paniruotė kiek perkepta, bet paskanavus visos abejonės susproginėjo ore lyg muilo burbulai. O tirštokas čimičiurio padažas buvo neatskiriama šios užkandėlės dalis.
Užsisakydamas duonelių rinkinį stebuklų nesitikėjau. Bet kai mažiausiai tikiesi – dažniausiai sulauki priešingo varianto. Nustebino ir įvairus duonelių pasirinkimas, ir prie jų patiektos trys skirtingos užtepėlės. Skirtingi ir įdomūs poskoniai.
Alyvuogės – ir tos buvo skirtingų skonių. Mėgstantiems švelnesnę skonių paletę rekomenduoju juodąsias, o mėgstantiems aštrius poskonius, kandžiojančius gomurį, – žaliąsias.
Oras pasakiškas, dar tik laukiame salotų, o mes jau sotūs ir laimingi.
Bet Katinai niekada nesitraukia testavimo pusiaukelėje, tad salotos.
Didžiuliai salotų kalnai šį kartą nustebino ne tik Katinienę, bet ir visko mačiusį mane. Tad pirma pastaba – porcijos per didelės. Jei salotas su antiena dar galėčiau praleisti pro patikros punktą be didesnių priekaištų dėl porcijos dydžio, tai burokėlių salotas sustabdau ir tiesiog pusę nukrovęs perdarau technologinę kortelę.
Te atleidžia man vegetarai su veganais, dėl kurių pilvų greičiausiai ir stengėsi virtuvės šefas, bet, gerbiamieji, po užkandžių ir salotų mūsų asmeniškai dar laukia pagrindiniai patiekalai ir desertai. Tad nors ir kokios gaivios bei skanios buvo burokėlių salotos, aš būčiau linkęs porciją mažinti. Spėju, mažesnė porcija ir lėkštėje dailiau atrodytų.
Na, o traškiai apkeptos antienos salotos su slyvomis bei granatų sėklomis buvo geras derinys, kurį lyg vyšnelė ant torto dar labiau pagardino kartais prasimušantys aštrūs prieskoniai.
Laukdami karštų patiekalų stebėjome, kaip nuolatinių klientų prijaukintas balandis, vaikščiodamas aplink mūsų stalą, vis tikisi, kad kriauklelė duonelės nukris ir jam.
Antienos ir upėtakio kepsnius atlydėjo po taurę vyno. Nepagalvokite – tai neįskaičiuota į patiekalo kainą, tiesiog padavėja prie patiekalų pasiūlė ir vyno. O kai paklausiau, ką ji rekomenduotų, neišgirdau tokio dažno padavėjų atsakymo: tuoj paklausiu barmeno.
Gerai, kai restorano darbuotojai supažindinami ne tik su patiekalų sudedamosios dalimis, bet ir gėrimais, kurie dera prie jų.
Jei prieš tai patiektos salotų porcijos dydžiu nelabai tiko restoranui, tai pagrindiniai patiekalai buvo lyg klasikinis restoraninio patiekalo pavyzdys: minimalizmas ir kiekvienoje detalėje slypinti asmeninė šefo idėja.
Mėgstantiems sočiai pavalgyti ir prikimšti skrandžius šių patiekalų nerekomenduoju – nusivilsite, ir vėliau, eidami Laisvės alėja, garsiai keikdami restoranus, gadinsit nuotaiką praeiviams.
Antieną ir upėtakį rekomenduoju tiems, kas nori naujais poskoniais praturtinti asmeninę gastronominių atradimų knygą.
Gurkšnodami vyną žvelgėme į ant stalo padėtus desertus. Labiausiai abejojau dėl morkų pyrago.
Visi puikiai žinome, kokio skonio yra klasikinis morkų pyragas, tik kelis kartus jo paskanavęs Lietuvoje buvau susidaręs nuomonę, kad restoranų konditeriai morkas tiesiog sumaišo su margarinu, o klientas turi vargti voliodamas tą masę burnoje, kol prisiverčia praryti.
Šiame restorane morkų pyragas buvo lyg nužengęs iš vadovėlio. Gaivus, lengvas, tradiciškai papuoštas graikiškais riešutais ir dėl puošnumo dar apibarstytas plonai pjaustytomis traškiomis morkytėmis.
Reziumuokime. Sąskaita su arbatpinigiais dviems – 110€. Keista, bet tądien mes nusprendėme, kad žvelgiant į ragautų patiekalų skaičių – per mažai. Sakysite, vasara – gal perkaitome galvas. Visai ne.
Už tokią gastronomijos kelionę – europietišką su azijietiškais prieskoniais – nepagailėtume ir 200€, nes gyvenimas įdomesnis, kai valgydamas ne tik prikemši ir nuramini skrandį, bet ir atrandi kažką naujo ar paskanauji kažko puikiai žinomo, tačiau tobulai įgyvendinto.
Žinau, kad darau klaidą rašydamas apie šį restoraną jums. Spėju, kad kitą dieną po apžvalgos užsukęs į šį restoraną aš neberasiu nei giros, nei tuno. Nors padavėja sakė, kad rabarbarų giros greičiausiai bus visą vasarą, jūsų noras įsitikinti, ar aš nemelavau, bus ištuštinęs rabarbarų giros atsargas virtuvėje. Panašiai bus ir su tunu...
Vertinu šį restoraną 5/5. Vienintelis, prie ko galėjau tą dieną prisikabinti, buvo per didelės salotų porcijos ir alkanas balandis, slampinėjantis po stalu. Juokinga ar ne, bet kartais ir aš noriu mažesnių porcijų.
Baigdamas noriu pasidžiaugti geru nauju restoranu Kauno širdyje. Jo atėjimas ne tik mums, gurmanams, gera naujiena, bet ir paskata pasitempti kitiems, įsikūrusiems ilgoje Laisvės alėjoje.
