Lietuvoje užaugintos krevetės uostamiesčio gurmanus maloniai nustebino skoniu

KU mokslininkai pristatydami savo pasiekimus pažymėjo, jog sulaukę jau trečiosios baltakojų blyškiųjų krevečių vados, laboratorijoje išaugintos greičiau ir sėkmingiau – vos per penkis mėnesius.

Procesas paspartėjo tobulinant technologiją, įvertinus ankstesnes nesėkmes, kai daug krevečių neišgyveno.

Kopgalyje įsikūrusios KU laboratorijos baseinuose knibžda šimtai krevečių. Tai itin jautrūs, šilumą ir šviesą mėgstantys vėžiagyviai, kuriuos mokslininkams reikia akylai stebėti, palaikyti reikiamą vandens temperatūrą, druskingumą, kitus cheminius parametrus, kontroliuoti šėrimo režimą.

„Pastebėjome, kad išalkę vėžiagyviai tampa agresyvūs – stipresnieji sudoroja silpnesnius, kurių kiautas minkštesnis“, – „Meridiano“ denyje susirinkusiems svečiams krevečių auginimo paslaptys atskleidė KU Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas daktaras Nerijus Nika.

Mokslininkai džiaugiasi iš keturių baseinų susėmę apie 80 kilogramų vėžiagyvių. Krevetes galima traukti ir dėti ant keptuvės, kai jos išauga iki 15 centimetrų. Rinkai tiekiamų standartinių krevečių svoris – apie 30 gramų.

Krevetės – daugelio žmonių mėgiamas jūros gėrybės, pasižyminčios gaiviu, švelniai salstelėjusiu skoniu, tinkamos įvairiausiems patiekalams. Jų įvairovė – nesusakoma.

„Krevečių su universiteto prekės ženklu parduotuvėse nerasite. Mokslininkų tikslas – įgyti žinių, kompetencijos, konsultuoti, skatinti susidomėjimą akvakultūra. Jų pastangos – tiltas verslui, norinčiam ir galinčiam įgyvendinti išbandytas krevečių auginimo biotechnologijas“, – kalbėjo KU rektorius profesorius Artūras Razbadauskas.

„Meridiane“ veikiančio prestižinio restorano virtuvės kulinarai krevetes iškepė ir paruošė tris patiekalus – su daržovių salsa, su mangų tyre ir aitriosiomis paprikomis bei kokosų pienu. Pasak jų, išradingai sutaisyti padažai, tinkamai parinkti putojantys vynai, lietuviškas alus atskleidžia išskirtinį krevečių skonį.

Sultingų, burnoje tirpstančių krevečių degustaciją vainikavo „Meridiano“ desertai – svečiams pasiūlytas šokoladinis musas su aviečių želė, baltojo šokolado pyragaitis su pasiflorų tyre.

Gamtoje egzistuoja keli šimtai krevečių rūšių, tačiau maistui tinka tik keliolika. Žinomiausios yra didžiosios tigrinės, šiaurinės dryžakojės, baltakojės blyškiosios, raukšlėtosios, kininės, Vidurio Amerikos mėlynosios, indinės krevetės. Dažniausiai šie vėžiagyvai atpažįstami pagal kiauto spalvas.

Rudosios krevetės smulkesnės, mėsa gana tvirta, net ir šviežios, ką tik pagautos, jos skleidžia silpną amoniako kvapą. Nėra ko tuo stebėtis, šie vėžiagyviai – jūrų sanitarai, maitindamiesi filtruoja sūrų vandenį, jį apvalo.

Baltųjų krevečių mėsa – minkštesnė ir saldesnė. Rausvųjų krevečių skonis subtilus, gaivus, jos maloniai kvepia vandenynu. Tigrinės krevetės, užaugančios labai didelės, dabar dažniausiai auginamos uždarose fermose.

Paruošti krevetes nėra sudėtinga, tačiau lygiai taip pat lengva šias jūros gėrybes sugadinti, paversti „guminėmis".

„Patarčiau krevetes pirkti šaldytas, bet nevirtas, lėtai atitirpinti perkėlus iš šaldiklio į šaldytuvą, termiškai apdoroti kuo greičiau – per kelias minutes. Tuomet pavyks išsaugoti joms būdingą skonį, švelnią tekstūrą“, – patirtimi dalijosi „Meridiano“ restorano vadovas Mindaugas Beniušis.

Šiltuose Pietų Atlanto vandenyse knibždančios krevetės anksčiau buvo masiškai gaudomos, o dabar didesnė dalis jų auginama uždarose fermose. Didžiausios krevečių tiekėjos – Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalys.

„Meridiano“ kulinarai svečius vaišino ne šaldytomis, o šviežiomis krevetėmis. Mokslininkai patikino, jog krevetės iš tikrųjų ką tik ištrauktos iš Kopgalyje veikiančios centrinės Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos baseinų.

Šviežiomis krevetėmis galima mėgautis tik prie šiltųjų jūrų, prestižiniuose restoranuoses. Europos prekybos centruose siūlomi šaldyti jūros produktai. Krevetės ant sugrūsto ledo krūvų irgi nėra šviežios - tik atitirpintos.

„Verčiau pirkti šaldytas krevetes – didesnė tikimybė, kad prekybininkai nebus pažeidę jų saugojimo taisyklių. Reikia atidžiai skaityti etiketes, įvertinti krevečių spalvą ir dydį“, – pataria M.Beniušis.

Išrankesni pirkėjai renkasi krevetes su kiauteliais, bet be galvų. Kiauteliai patiekalams, ypač sriuboms arba troškiniams, suteikia papildomo ryškesnio skonio, šiek tiek apsaugo vėžiagyvius nuo perdžiūvimo.

Kita vertus, kai kuriems gurmanams patinka krevetės su galvomis. Tokios patiekalams suteikia šiek tiek kartumo. Išlukštentos krevetės būna švelnesnio, ne tokio ryškaus skonio, naudojamos įvairiems įdarams.

Nepatartina iš parduotuvės parneštų atšaldytų krevečių laikyti šaldytuve ilgiau nei parą, geriausia iškart jas sutaisyti ir valgyti.

Įvairių krevečių ragavęs N.Nika tvirtina, jog skonių skirtumus jaučia tik prisiekę gurmanai: „Vienas dalykas šaldytos, o paskui galbūt jau ne kartą atitirpintos krevetės, o kitas – šviežios. Pastarųjų kaina didesnė“.

Fermose išaugintų šviežių krevečių kilogramo kaina gali šoktelėti iki 60 eurų. Į polietileno maišelius sudėtos šaldytos krevetės prekybos centruose yra gerokai pigesnės – kilogramas kainuoja 15-20 eurų.

Kainos svyruoja atsižvelgiant į krevečių rūšį ir dydį. Pirkėjai jas renkasi iš anksto galvodami apie patiekalus – iešmeliams, mirkymui, skrudinimui tešloje verčiau pirkti didesnes krevetes, padažams užtenka ir smulkesnių.

Lietuvos prekybos tinklų parduotuvės dažniausiai siūlo iš svetur atgabentų šaldytų krevečių. Azijos ir Pietų Amerikos kraštuose jos auginamos krante – didžiuliuose uždaruose vandens telkiniuose, kartais net pasibaisėtinomis sąlygomis. Nusausinus tvenkinius, vėžiagyvių „derlius“ kelias dienas praguli dumble.

„Nesu gurmanas, bet Kopgalio laboratorijos baseinuose ir Tailando arba Vietnamo tvenkiniuose išaugintas krevetes pagal skonį jau galėčiau atpažinti – mūsiškės yra gardesnės“, – prisipažino N.Nika.

Kada vietinės, o ne iš šiltųjų kraštų importuotos šaldytos krevetės taps lietuviams įprastu stalo patiekalu? Klaipėdos mokslininkai to neprognozuoja – pasak jų, šia linkme žengti tik pirmieji žingsniai.

Krevečių ir kitų jūros produktų paklausa rinkoje vis didėja, o jų ištekliai pasaulio vandenynuose dėl taršos, nesuvaldomos okeaninės žvejybos katastrofiškai mažėja.Verslininkų žvilgsnis krypsta į akvakultūrą.

Baltakojės krevetės kol kas auginamos  tik vienoje Kaišiadorių rajono fermoje netoli Rumšiškių – kelerių pastarųjų metų rezultatai teikia vilčių, kad šis verslas gali įsisukti ir Lietuvoje.