Aš turbūt vienas iš tos grupelės žmonių, kuriems lankymasis restoranuose reikalingas kaip močiutėms sekmadieninės mišios bažnyčioje. Nors geriau pagalvojus – vienos dienos savaitėje man būtų mažoka.
Tad tie, kurie man dabar bandytų replikuoti, kad jokiu būdu jų niekas nesudomintų prisėsti lauke esant tokiai temperatūrai, aš sakau: džiugu, dėl tokio jūsų mąstymo aš dažniau rasiu laisvą staliuką restoranų terasose.
Šį kartą savo dėmesiu nenorėjau lepinti Kauno senamiesčio restoranų, jie ir taip kasdien džiaugiasi didesniu klientu srautu nei tie, kurie yra nuošaliau miesto šerdies. Tad pietums pasirinkau kiek nuo miesto centro nutolusį restoraną „Okata“, iš kurio terasos atsiveria gražus vaizdas į Nemuną.
Didžiulėje terasoje 11 valandą dienos stovėjo tik du staleliai, iš kurių vienas buvo laisvas. Daugiau man nieko tą akimirką nereikėjo. Man nerūpėjo, ar įdienojus padavėjai išneš daugiau stalelių, ar tik tiek jų restoranas tegali sau leisti karantino metu.
Tą akimirką pasijutau lyg koks priklausomybės nuo restoranų kamuojamas ligonis. Sukritau prie laisvo stalelio ir mano veidą nejučiomis iškreipė egoistiškas džiugesys. Pasijutau lyg penkiametis, užgrobęs smėlio dėžę ir kitiems vaikams veide užrašęs atsakymą: šioje dėžėje žaisiu vienas!
Štai ką daro karantinai su žmonėmis, panašiais į mane, turinčiais priklausomybę restoranams.
Bet gana tų įžangų. Panašiu ilgesiu klientams, manau, degė ir šio restorano padavėja, nes aptarnavimui jokių priekaištų neturiu. Vos spėjau padėti pasturgalį ant kėdutės, ji jau stovėjo šalia su meniu ir bandė paskubinti veiksmą pasiūlydama man dienos pietus, kuriuos išvardijo greitakalbe.
Bet aš gi atėjau po pusmečio restoranų badmečio, tad noriu šventę švęsti. Tad pirma, ką pagalvojau jos išklausęs: jei ir norėsiu tų dienos patiekalų, noriu prisiliest prie šio restorano maldaknygės – tai yra meniu. Duokit man į rankas tą laisvės instrumentą, kad galėčiau jį pastudijuoti.
Tad vartau meniu, renkuosi, ką valgysiu, stebiu, kaip Nemuno krantinėje žvejai dugninėmis „valo“ dugną nuo žolių... Jie greičiausiai įsivaizduoja, kad žvejoja, bet stebėdamas juos ir laukdamas maisto, susidarau nuomonę, kad traukiami žolės gumulai atitinka būtent dugno valymo misiją.
Pirma mano degustacinio dėmesio susilaukė dienos sriuba – ukrainietiški barščiai. Nežinau, kas pasikeitė, gal ukrainietiškų barščių receptai buvo perrašyti, kad daugelis Lietuvoje prieš patiekdami šią sriubą iš jos išgaudo mėsą?
Taip, sriuboje buvo burokėlių, taip pat puikiai buvo jaučiamas ir raugintų kopūstų skonis. Bet be mėsos man ši sriuba – kaip cepelinai be mėsos įdaro. Tik cepelinų be mėsos mes cepelinais nevadiname, jie turi savo pavadinimą, liaudyje gerai žinomą kaip „durniukai“. Gal pavadinimas – durniukų barščiai – ir netiktų restoranams, bet kažkokį pakaitalą ar priedą prie ukrainietiškų barščių pavadinimo reikėtų naudoti, jei sriuboje nėra mėsos. Gal tiktų pavadinimas – nuogas ukrainietis?
Sąžiningai pasakysiu, jog arbatos įpakavimas mane labiau sudomino ir nustebino nei sriuba.
Tad su nekantrumu laukiau pagrindinio patiekalo, toliau stebėdamas Nemuno dugną valančius žvejus.
Jautienos kepsnio teko laukti 20 minučių. Jei būtų vasara, tas laikas prabėgtų nepastebimai, kaip du alaus gurkšniai, bet priminsiu: lauke – plius 8, ir į nugarą pučiantis vėjelis negalvoja liautis.
Perskaitėt šį sakinį ir tikiu, kad 99 procentai jūsų pagalvojote: pats kaltas, ko vilktis į restoraną kai taip šalta. Žinoma, pats kaltas. Tad sėdžiu ir toliau džiaugiuosi tuo, kad galiu pietauti restorane, o ne maistą neštis į namus.
Atkeliavęs jautienos kepsnys buvo visai kas kita. Toks jausmas, kad barščius man patiekė iš geležinkelio stoties bufeto, o jau kepsnį kepė vietoje, restorane.
Vienintelė mintis, paaiškinanti tokį maisto skonių skirtumą, kad dienos pietus čia ruošia naujokai, neapsiplunksnavę pradžiamoksliai. O kepsnius iš pagrindinio meniu gamina virtuvės šefas, iš savo kabineto ateinantis tik suskambus specialiam skambučiui.
Kodėl tokios mintys? Tiesiog sriuba buvo apie nieką. Galima pamiršti net mėsos nedalyvavimą joje, tačiau paminėsiu ir prieskonių stoką. Nekalbu apie druską, jos buvo pakankamai. Jei tai būtų ligoninėje taikoma dieta, tada nedėję elementarių pipirų nedėkite ir druskos.
O va jautienos kepsnys nustebino ne tik gerai vidutiniškai kepta mėsa, bet ir įdomiu sviesto ir žolelių mišiniu bei garnyru. Plonytis tempūros sluoksnis ant daržovių neužgožė jų skonio. Ne iki galo iškeptos daržovės, skonių receptoriams dovanojusios malonų traškesį, buvo šio kepsnio kulminacija.
Kiek apšilęs nuo kepsnio ir gurkšnodamas arbatą stebėjau, kaip kiek pavėlavęs draugas giria iš dienos patiekalų meniu išsirinktas krevetes su vermišeliais.
Kadangi maisto gamyba jam taip pat nesvetima, jo pritarimas dėl silpnokų ukrainietiškų barščių mane nuramino, nes jau buvau beužgraužiantis save, kad pirma apžvalga po pusmečio – ir jau kabinėjuosi. Tad dviejų ekspertų nuomonė dėl sriubos sutapo.
Na, o desertas patvirtino tą faktą, kad tas, kuris virė sriubą, prie pagrindinio meniu neprisiliečia.
Prisipažinsiu – aš nesu didelis desertų mėgėjas, tad jei kada giriu kokį desertą, vadinasi, jam priekaištų neturėtų net mano dvasinis įkvėpėjas Gordonas Ramsay. Traški skrudinta bananų duonelė su šerbetu ant viršaus bei ananasu buvo būtent toks desertas, kokius aš mėgstu. O aš mėgstu, kai nėra perdėtai saldu ar duominuoja riebūs kremai – man patinka, kai nugali gaivūs ir šiek tiek salstelėję desertai.
Tad pirmai apžvalgai, manau, visko per akis. Reziumuokime.
Jei sriuba kiek nuliūdino ir sukėlė abejonių dėl šio restorano virėjų kompetencijos, tai kiti patiekalai ištaškė visas abejones. Tad šį kartą pabūsiu savanaudis ir vertinimo balo nerašysiu.
Planuoju čia sugrįžti vasarą su Katiniene, nes patiko ne tik maistas, bet ir vaizdas, atsiveriantis iš terasos į didingą Nemuną.
O dar tie žoles gaudantys žvejai – atrakcija akims. Laukite tęsinio...
