Kiaušinių marginimas susideda iš tam tikra tvarka parenkamų raštų, kurie yra senovės žinių atspindys apie mūsų pasaulio sandarą ir dėsnius. Kiekvienas raštas turi savo prasmę, modelius, simbolius ir spalvas ir yra perduodamas iš kartos į kartą. Iš esmės jis nesikeičia.
Kai pirmą kartą pamačiau margučius, jie man pasirodė labai gražūs. Galvojau: „Aš niekada taip negalėsiu jų išmarginti“.
Bet likimas man suteikė progą kelionėje po Ukrainą. Margučiais buvo papuoštas visas miestas, jų buvo tiek daug ir jie visi buvo nepaprastai gražūs ir paslaptingi. Tada aš priėmiau sprendimą – grįžusi būtinai marginsiu kiaušinius. Tebūnie kreivai ir negražiai, bet marginsiu.
Nusipirkau dažų, specialų marginimo instrumentą, vaško. Jaučiausi tikra burtininkė, prisimenu tą dieną kaip dabar: su kokiu jauduliu paėmiau į rankas pirmąjį kiaušinį, išsirinkau patį sudėtingiausią raštą ir pradėjau marginti.
Rankoje – kiaušinis, jo trapumas kiekvieną rankos judesį paverčia švelniu prisilietimu. Ir jei jūs įsivaizduojate, kad jūsų delnuose yra ne kiaušinis, o visa Visata, ji yra tokia pati trapi ir neapsaugota...
Instrumentas su vašku slysta per lukšto paviršių pindamas vaško liniją į raštą ir apjuosdamas, apsaugodamas margutį. Rankos, margindamos įvairius raštus, perteikia sielos šilumą margučiui.
Sluoksnis po sluoksnio margutis pakeitė spalvą, tam tikru metu kilo jausmas, kad po kelių vaško sluoksnių margutis virsta tamsiu objektu. Bet tai labai simboliška, kad būtent iš tamsos, kaip rytas, brėkštantis po tamsios nakties, gimė mano pirmasis šviesus margutis. Nuo tada pradėjau marginti, ir tai tęsiasi jau keletą metų.
Dabar mano namuose – daugiau nei 200 margučių. Juos marginu ne tik Velykoms, bet tiesiog sielai paliepus. Kartkartėmis grožiuosi margučių raštais bei senolių išmintimi, sudėta į raštus.
Linkiu, kad visi pabandytų prisiliesti prie marginimo tradicijos, atvertų duris į šį stebuklingą margučių pasaulį, pažintų raštus ir simbolius ir išsaugotų ateities kartoms.
