Renata Druskininkuose jau yra iniciavusi du unikalius projektus – „100 tortų Lietuvai“ ir „Tortų turnyras“. Juos tikisi pratęsti, kai tik baigsis pandemija, kad jos gimtasis miestas viliotų ir maisto gurmanus.
– Karantiną leidžiate Druskininkuose, gimtajame mieste. Kuo Jus žavi buvimas kurorte?
– Druskininkai yra miestas, kuriame esu gimusi. Mano mama ir tėtis, seneliai ir proseneliai yra kilę iš Druskininkų bei apylinkių. Šis miestas man brangus nuo vaikystės, o, metams bėgant, trauka gimtajam miestui tik dar labiau sustiprėjo.
Gyvenimas kurorte daug ramesnis ir kokybiškesnis nei šurmuliuojančioje sostinėje. Čia mūsų šeima gyvena labai arti gamtos, pušyno apsuptyje. Druskininkai mane apžavėjo savo gamta, sutvarkyta infrastruktūra ir patogiu gyvenimu nedideliame mieste, kuriame viską galima pasiekti pėsčiomis.
– Ar dažnai leidžiate laiką gamtoje?
– Mes čia praktiškai gyvename gamtoje, pro langus ošia pušys, o rytais stebime atbėgančias stirnas ir tarp medžių šokinėjančias voveraites. Druskininkuose, net gyvendami pačiame mieste, esame labai arti gamtos. Ir tai ypač žavi. Kiekvieną rytą su šuniu einu pasivaikščioti prie Nemuno, vakarais su vyru miname savo kilometrus Druskininkų takeliais, savaitgaliais ilgesniam laikui išeiname į mišką.
Karantino metu stengiamės kuo daugiau judėti, tai labai pakelia nuotaiką. Gamta kiekvieną dieną – vis kitokia, viskas keičiasi, nestovi vietoje, labai įdomu tai stebėti. Mane tai žavi ir įkvepia.
– Karantinas pakoregavo mūsų visų gyvenimo ritmą. Ko Jūs šiuo metu labiausiai pasigendate Druskininkuose? Ką paprastai kurorte veikdavote, kol nebuvo pandemijos ir apribojimų?
– Į Druskininkus visada atvažiuodavau pasikrauti kūrybinių jėgų, pailsėti ir pabūti ramybėje. Mes čia gyvename gana uždarą ir ramų gyvenimą. Net ir ne karantino metu daug laiko leidome gamtoje, važinėjome dviračiais, lankydavome mano tėvus, kurie irgi gyvena Druskininkuose.
Daug laiko praeina, tvarkant ir kuriant savo kiemo aplinką ir nedidelį pakeltų lysvių daržą. Karantino metu labiausiai pasigendu išėjimo į kavinę ar restoraną, jau pasiilgau pamėgtų procedūrų ir masažo, pažįstamų žmonių. Šiuo laikotarpiu mėgaujuosi visiška ramybe ir laiką išnaudoju darbui bei tobulinimuisi.
– Kokie Jums atrodo druskininkiečiai? Dažnai su vietos žmonėmis bendraujate?
– Mes čia gyvename gana ramų gyvenimą, bendraujame su mano tėvais ir draugais iš vaikystės, kaimynais. Vietiniai man atrodo labai malonūs žmonės. Toks jausmas, kad čia gyvenimas teka daug lėtesne vaga nei sostinėje.
Tik, manau, druskininkiečiai ne visada įvertina ir džiaugiasi tuo, ką turi šalia – patogų gyvenimą nedideliame ir jaukiame mieste, kuriame viską galima pasiekti pėsčiomis, ir buvimą labai arti gamtos. Vietiniams gamta yra savaime suprantamas dalykas, jie gerai mato, kada pradeda dygti grybai ir kada miške prisirpsta pirmosios uogos. Gyvenant sostinėje, pačiame mieste, gali to net ir nepastebėti.
– Savo knygomis ir įrašais tinklarašyje raginate lietuvius pajusti sezoninių produktų naudą ir skonį. Kodėl Jums tai svarbu?
– Kai prieš 10 metų pradėjau rašyti savo tinklaraštį „Sezoninė Virtuvė“, labai norėjau akcentuoti būtent receptus iš vietinių sezoninių ingredientų. Tuo metu maisto sezoniškumas buvo kiek primirštas ir visi džiaugėsi, kad viską, ko tik norisi, galima nusipirkti čia ir dabar. Bet nelabai kas galvojo apie daržovių kokybę ir maistinę vertę.
Per dešimtį metų situacija kiek pasikeitė, žmonės atsivalgė beskonių braškių ir pomidorų žiemą bei vėl grįžo „prie šaknų“. Sezoniniai vaisai ir daržovės visada yra patys skaniausi ir turi daugiausiai vitaminų, nes jie yra patys šviežiausi. Be to, sezono metu jų būna daugiausia, tai ir kaina būna mažiausia. Be to, manau, kad turime palaikyti vietinius ūkininkus ir maisto gamintojus, kurie dirba Lietuvoje.
– Ar pastebėjote, kad žmonės pratinasi valgyti tai, kas tuo metu auga?
– Manau, kad žmonės visada anksčiau taip ir valgydavo, šis įprotis niekur nedingo gyvenantiems kaime ir arti gamtos. Tik didesnių miestų gyventojai nuo šio natūralaus maitinimosi ritmo atitrūko, nes atidaryti prekybos centrai pasiūlė daržovių iš viso pasaulio. Ir sezonai susimaišė.
Šiuo metu pastebiu, kad jaunesni žmonės domisi maisto sezoniškumo idėjomis, kurios yra dalis tvaraus ir ekologiško gyvenimo judėjimo – jis šiuo metu labai aktyvus tarp jaunų žmonių.
– Kas Jums įskiepijo meilę maistui ir jo gaminimui?
– Meilę maistui greičiausiai įskiepijo mano šeima. Abi močiutės buvo labai geros šeimininkės, viena iš jų net ruošdavo vaišes dzūkiškoms vestuvėms. Mano šeimoje vyrauja maisto kultas, gerąja šio žodžio prasme. Užaugau su naminiu maistu, su močiute kartu eidavome uogauti ir grybauti, kiekvieną dieną šeimoje valgydavome visi susirinkę prie bendro stalo.
Atrodo, visai paprasti dalykai, bet man maistas visada rūpėjo, net ir tada, kai pati negaminau, visada apie maistą daug klausinėdavau, ką anksčiau valgydavo mano seneliai, vaikystėje atėjusi į svečius pas draugus, pirmoje eilėje atkreipdavau dėmesį į tai, ką ir kaip ta šeima valgo. Net keista, bet beveik kiekvienos savo draugės namus prisimenu kartu su tam tikru ten valgytu patiekalu. Manau, meilė maistui pas mane nuo vaikystės.
– Ar savo šeimos narius taip pat „užkrėtėte“ meile maistui? Dažnai kartu gaminate?
– Mano sūnus jau suaugęs, jam 22 metai, gyvena ir mokosi Nyderlanduose. Mano džiaugsmui, maistą jis dažnai ruošia pats. Savo draugams net kepa lietuviškas varškės spurgas pagal mano receptą!
Man smagu, kad jam svarbus kokybiškas naminis maistas. Dukra dar gimnazistė, valgo tai, ką gaminame mudu su vyru, bet savo draugams dažnai iškepa savo firminį šokoladinį pyragą.
Mano vyras Martynas irgi labai mėgsta gaminti, mūsų šeimoje jis atsakingas už lauko virtuvę ir grilio patiekalus. Man pačiai nuostabu, kad paskutiniais metais jis pradėjo daug daugiau gaminti ir domėtis maistu, labai man padeda ir netgi socialiniuose tinkluose turi savo paskyrą „Vyras prie grilio“. Mes visa šeima esame kiek pakvaišę dėl maisto.
– Kokie mėgstamiausi Jūsų patiekalai? Galbūt kas nors iš dzūkiškos virtuvės?
– Labiausiai mėgstu virtinius su mėlynėmis, juos visada ruošdavo mano močiutė. Mėlynės – mėgstamiausios mano uogos. Grybai irgi neatsiejama mano maisto dalis, labiausiai laukiu jaunų vasaros voveraičių, kai jas galėsiu pasikepti su šviežiomis bulvėmis.
Rudeniop visada stengiuosi atvažiuoti pagrybauti į Dzūkiją, būna didžiausias džiaugsmas, kai užeiname baravykų. Tada juos gaminu visais būdais ir stengiamės atsivalgyti. Žiemą vieni mėgstamiausių patiekalų – su džiovintais grybais: silkė po džiovintų baravykų patalu ir džiovintais grybais įdaryti kiaušiniai. Manau, miško sezoninės gėrybės, tokios kaip grybai ir uogos, stipriausia Dzūkijos kulinarinė pusė.
– Be kokios daržovės ar prieskonio neišsiverstumėte savo virtuvėje?
– Aišku, niekaip neišsiversčiau be druskos ir juodųjų pipirų, dar be čiobrelių, kurių naudoju labai daug kur. Pati auginu peletrūnus ir šalavijus, kuriuos savo virtuvėje taip pat labai dažnai naudoju. O daržoves valgau visas, ir labai jas mėgstu, tik renkuosi pagal sezoną. Mano virtuvėje visais metų laikais rastumėte svogūnų su česnakais.
– Kokiais patiekalais dažniausiai palepinate savo šeimą?
– Kaip maisto tinklaraštininkė, kiekvieną kartą gaminu ir bandau vis naujus receptus. Mano šeima pripratusi, kad gaminu vis naujus patiekalus, bet kartais jie norėtų, kad gaminčiau įprastą, kasdienišką maistą. Mano tinklaraštyje – beveik 600 skirtingų receptų.
Dar tiek pat surašyta mano 7 kulinarinėse knygose. Kiekvieną sekmadienį savo šeimą stengiuosi palepinti naminiu skanumynu, pati kiekvieną savaitę kepu duoną, o savaitgaliais visi kartu ruošiame sekmadienio pietus. Turime tradiciją penktadieniais kepti naminę picą, šiai tradicijai jau daugiau nei 10 metų, ir jos niekaip neleidžia sulaužyti vaikai.
– Karantino metu daugelis ilgiau užsibūna virtuvėje ir išmėgina įvairius receptus. Kokie būtų Jūsų patarimai žmonėms, kurie nori skaniai ir sveikai valgyti?
– Pagrindinis patarimas būtų naudoti kokybiškus, šviežius, kuo mažiau apdorotus, grynus produktus. Karantino metu visi gyvename mažiau aktyvų gyvenimą, todėl stengiuosi valgyti dar daugiau daržovių, o mėsą dažniau keisti kokybiška žuvimi. Taip natūraliai sveikiau maitinuosi.
Pastebėjau, kad karantino metu žmonės dažniau pradėjo kepti duoną namuose. Manau, tai – labai geras įprotis, ypač, jei ta duona su raugu. Aš pati kepinių ir saldumynų beveik neperku, geriau jau rečiau, bet išsikepu kažką skanaus pati. Tada tiksliai žinau, iš ko mano kepinys pagamintas, kokius jiems naudojau ingredientus. Dar vienas labai svarbus patarimas – saikas!
– Druskininkiečiai Jus žino ne tik kaip tinklaraščio „Sezoninevirtuve.lt“ ir kulinarinių knygų autorę, bet ir kaip unikalių projektų – „100 tortų Lietuvai“ ir „Tortų turnyras“ iniciatorę. Ar galime tikėtis jų tęsinio?
– Su didžiausiu džiaugsmu prisimenu šiuos du renginius. Labai didžiuojuosi, kad juos pavyko suorganizuoti būtent gimtuosiuose Druskininkuose.
Pernai renginys „Tortų Turnyras 2020“ buvo jau beveik suplanuotas, bet dėl pandeminės situacijos teko jo atsisakyti. Labai tikiuosi, kad „Tortų turnyras“ dar gyvuos. Ir jei ne šiais, tai kitais ar dar kitais metais sugrįš į Druskininkus.
Šiuo metu svarbiausia verslams ir miestui atsistoti ant kojų bei sustiprėti. Tikiu, kad šios skanios šventės laukia ir jos dalyviai, ir miesto gyventojai, ir svečiai. Norėčiau, kad ateityje šis renginys taptų tradiciniu ir garsintų Druskininkus iš gastronominės pusės.
– Gal turite planų visam laikui grįžti į Druskininkus?
– Tikrai, su vyru turime tokių planų. Kai mūsų jaunėlė pabaigs gimnaziją Vilniuje, jei darbai leis, planuojame jau visam laikui persikraustyti į Druskininkus. Karantino metu, jau beveik metus, dirbame nuotoliniu būdu iš Druskininkų. Mums čia gyventi labai patinka.
– Kokia didžiausia dabartinė Jūsų svajonė?
– Dabartinė didžiausia mano svajonė turbūt, kaip ir daugumos žmonių, kad kuo greičiau gyvenimas atsistotų į senas vėžes, kad žmonės galėtų sugrįžti į savo darbus, atsidarytų mažos parduotuvėlės, kavinės ir restoranai, grožio paslaugos, atgytų miestai, galėtume vėl laisvai keliauti ir priimti svečius. Labai noriu tikėti, kad šis laikas jau visai šalia.
