Ir vis dėlto Liutauras ne tik storėja – naujoji realybė jį privertė pasukti galvą ir netgi padaryti tai, ką buvo prisiekęs niekada nedaryti.
„Kažkada buvau pasakęs, kad mėsos kepsnį gali valgyti tik restorane, jokių vežimų namo iš restorano nebus. Vežamas maistas, maniau, praranda skonį. Tačiau niekada nesakyk niekada – tai, kaip gyvename šiandien, privertė pakeisti nuomonę“, – prisipažįsta Liutauras.
Jam teko gerai pasukti galvą, kaip padaryti, kad mėgstamą mėsos kepsnį užsisakęs žmogus ragautų jį šviežutėlį, ką tik iškeptą, karštą.
„Jam tereikės šiek tiek padirbėti ir tiksliai laikytis instrukcijų“, – sako Liutauras ir išduoda tai, ką galbūt ne visada žino restoranų lankytojai – kai kurie patiekalai ir restorane būna beveik paruošti. Baigiamieji akcentai sudedami tada, kai restorano svečias užsisako patiekalą.
„Tik jau nepagalvokite, kad restoranai prigamina paruoštukų ir paskui juos šildo mikrobangų krosnelėje, ne, tiesiog yra patiekalų, kuriuos paruošti užtrunka tris, keturias, o kartais ir aštuonias valandas.
Ar esate matę svečią, pasirengusį tiek laukti?“ – klausia virtuvės šefas ir primena, kad ši taisyklė ypač galioja lėtai keptiems mėsos patiekalams ir padažams.
Liutauras tikisi, kad maisto namo iš jo restorano užsisakę valgytojai patiekalus baigs ruošti namuose, kaip jie paprastai baigiami ruošti restorane.
„Tikiuosi, jiems viskas pavyks“, – šypsosi ir priduria nesudarinėjantis sutarčių su maistą išvežiojančiais dviratininkais.
Jau geriau laukti, kad žmonės maistą pasiimtų prie restorano durų arba pasikliauti greitais, patyrusiais vairuotojais.
Jis – vienas iš tų optimistų realistų, kurie tikisi, kad ateis laikas, ir restoranai atvers duris lankytojams, o virtuvėje dirbančios komandos grįš į savo ritmą ir normalų darbą.
„Žinoma, kad galvoju apie savo darbuotojus, – sako Liutauras. – Noriu, kad jie turėtų veiklos, noriu palaikyti jų dvasią, gerą atmosferą darbe ir visų mūsų vidinę motyvaciją. Juk kiekvienas aiškiai suprantame, kad vargu ar galėsime išlaikyti savo restoranus, jei dirbsime mėnesį ir nedirbsime tris.“
Savo patiekalais ir išmone garsėjantis šefas neslepia labai pasiilgęs restoranų gyvenimo ir svečių, kurie vertina tai, ką jis sukuria.
„Man svarbu, kad žmonės mus prisimintų, jog žinotų, kad labiausiai už viską laukiame jų svečiuose, kai visa ši košė pasibaigs. Juk žodis „restoranas“, kaip teigia profesorius Rimvydas Laužikas, yra kilęs nuo žodžio „restauracija“ arba pakylėjimas, vadinasi, čia ateinama valgyti to, ko namuose arba nemoki, arba nenori, arba per ilgai užtrunki pagaminti.
Kiek iš mūsų kasdien savo šeimai gali pusryčiams gaminti Benedikto kiaušinius? Pradžioje – įdomu, o vėliau nusibosta“, – sako Liutauras.
