Amerikos lietuvės restoraną garsina pusryčių patiekalas, kurį vilniečiai valgo ir pietums, ir vakarienei

Pirmiausia – Lindrė, o prieš ketverius metus paskui vienturtę dukrą į Vilnių atsikraustė ir moters tėvai Ugnelė (62 m.) ir Algis (64 m.) Šilėnai, išėję į pensiją ir pardavę namus Ostine, Teksaso valstijoje, JAV.

„Gaila, kad mūsų šeima nedidelė. Aš galėčiau ir daugiau žmonių atsivežti“, – nusijuokė L.Silenas-Pudžiuvelienė, kuri kasmet skraidydavo per Atlantą aplankyti tėvų. Jau kurį laiką šeima susijungusi. Čia ir gyvenimas lėtesnis, ir atstumai mažesni, ir aplink visi savi.

Tačiau dvigubą JAV ir Lietuvos pilietybę turinčios Lindrės istoriją pradėti reikėtų nuo tada, kai nei ji, nei jos tėvai dar nebuvo gimę.

Ir iš tėčio, ir iš mamos pusės Lindrės seneliai – lietuviai, išvyko iš Lietuvos bėgdami nuo karo. O abu jos tėvai jau yra gimę Amerikoje.

Vis dėlto abiejų tėvų šeimų istorijos yra skirtingos. Mamos tėvai jau buvo susituokę Lietuvoje ir turėjo dvi dukras. Dar viena gimė Vokietijoje, o Lindrės mama buvo paskutinis vaikas jų šeimoje ir pasaulį išvydo jau jiems persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas – Klivlande.

Tėčio tėvai susituokė ir vaikų susilaukė jau įsikūrę Amerikoje. Tačiau abi šeimos gyveno lietuviškose bendruomenėse, kur lietuvybė ypač tuo laikotarpiu buvo labai puoselėjama.

„Tada buvo galvojama, kad sunkioms sąlygoms Lietuvoje pasibaigus jie pagaliau grįš į gimtinę. Tad ten augant buvo privaloma kalbėti lietuviškai, visi lankė lietuvių bažnyčią, savaitgaliais vykdavo renginiai, susiję su mūsų tautine kultūra.

Mano abi močiutės aktyviai dalyvavo bendruomeninėje veikloje, viena net rašydavo straipsnius į laikraštį“, – apie savo lietuviškas šaknis pasakojo L.Silenas-Pudžiuvelienė.

Abu Lindrės tėvai tuo pat metu buvo išsiųsti mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Ten jie ir susipažino būdami 14-mečiai. Įsižiebė jausmai. Jiems grįžus į Ameriką ryšys tik sustiprėjo ir būdami 20-ies jie sukūrė šeimą.

Po dešimtmečio jau gyvenant Niujorke jiems gimė Lindrė. Kai mergaitei buvo penkeri, dėl tėčio darbo šeima persikėlė į Teksaso valstijos sostinę Ostiną.

Tėvams buvo išugdyta tokia stipri meilė Lietuvai, kad jie net atitrūkę nuo lietuvių bendruomenės patys stengėsi lietuvybę ne tik išlaikyti, bet ir perduoti vienturtei Lindrei.

Mergaitė nuo pat kūdikystės buvo mokoma kalbėti lietuviškai, o tuo metu anglų kalbos ėmė mokytis tik darželyje. Šeimoje ji šventė lietuviškas šventes, valgė lietuviškus patiekalus, žaidė lietuviškus žaidimus.

Nors būdama paauglė su tėvais dažnai vasaromis keliaudavo po Europą, praleisdavo pas draugus po kelis mėnesius Italijoje, į Lietuvą Lindrę tėvai nuvežė jai tik baigus mokyklą.

„Pamenu, vaikščiojome po sostinę, jie man parodė Vilniaus universitetą ir pasiūlė kada nors čia studijuoti. Aš tada net susiraukiau: „Tikrai ne, nes aš esu amerikietė, Lietuvai nepriklausau“, – apie pažintį su protėvių gimtine pasakojo Lindrė ir po kelionės grįžusi į Ameriką mėgino studijuoti.

Baigusi mokyklą mergina įstojo į universitetą mokytis fizikos. Tokį žingsnį žengė dėl tėčio, kuris buvo inžinierius ir labai norėjo, kad dukra rinktųsi tiksliuosius mokslus.

„Labai stengiausi, nes gerbiau tėtį. Tačiau man nepavyko, jaučiau, kad nepritampu“, – prisiminė Lindrė.

Visa laimė, kad universitete buvo tokia sistema: net ir vidury semestro galėjai pakeisti fakultetą, specialybę, nes svarbiausia buvo surinkti reikiamą kreditų kiekį.

Tad Lindrė tuo pasinaudodama netrukus perėjo į biologiją, tačiau čia irgi neužsibuvo. Vėliau išbandė amerikiečių literatūros mokslus. Šie irgi neprilipo. Galiausiai – istoriją. Ir tai įvyko vos per vienus metus.

„Niekaip negalėjau rasti savo vietos“, – dabar jau su šypsena pakomentavo savo mėtymąsi moteris. O pasibaigus pirmiems mokslo metams Lindrė savo vietos ieškoti nusprendė ne kur kitur, o Vilniuje. Pagalvojo, bus puiki proga geriau susipažinti su savo kraujo kraštu.

Kadangi jos universitetas Amerikoje ir Lietuvos mokslo įstaigos neturėjo bendros mainų programos, Lindrė už Atlanto mokslus susistabdė ir atvykusi čia ankstyvą 2006-ųjų pavasarį, apsigyvenusi pas pažįstamus šalia sostinės, ėmė ruoštis stoti į Vilniaus universitetą.

Svarbiausia – turėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Nors lietuviškai kalbėjo puikiai, rašyba sekėsi sunkiau. Prisipirko vadovėlių ir mokėsi.

Lindrė prisipažino, kad ją išgelbėjo tik šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžiai. O vasaros pabaigoje sužinojo, kad sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur studijos – 4 metai.

„O juk buvau planavusi Lietuvoje pasimokyti pusmetį ir grįžti į Ameriką. Tačiau nuo pirmų dienų susiradau gerų draugų, pasijutau čia esanti sava, pastebėjau, kad mūsų mentalitetas panašus, skoniai panašūs.

Supratau, kad čia pagaliau radau sau vietą“, – savo istoriją dėstė Teksase užaugusi lietuvė.

Taip pusmetis virto metais. Po jų Lindrė dar trumpam sugrįžo į Ameriką, bet nutarė baigti ir bakalauro, ir magistro studijas, kad galėtų prasitęsti vizą.

„Tada kaip tik keitėsi įstatymas, kad gyvenant Lietuvoje galima turėti ir Amerikos, ir atsikurti Lietuvos pilietybę. Tuo ir pasinaudojau. Jau beveik dešimtmetį turiu dvigubą pilietybę“, – paaiškino Lindrė.

Savo vietą tiesiogine žodžio prasme Lindrė atrado. O kaip dėl profesijos? Net ir po šešerių istorijos studijų metų moteris nepasirinko istorikės kelio.

Bet universiteto suolas dovanojo meilę. Studijuodama ji sutiko būsimą savo vyrą Nerijų (33 m.), kursu vyresnį kultūros istorijos ir antropologijos studentą, su kuriuo baigusi studijas susidraugavo artimiau.

Vis dėlto Lindrės sprendimą likti Lietuvoje padiktavo darbas, o ne jausmai. Moteris galvojo apie diplomatinę karjerą. Grįžti į Ameriką nebenorėjo, bet svarstė apie gyvenimą kitoje Europos valstybėje, į kurią būtų vykusi kartu su mylimuoju. O Nerijus pastūmėjo Lindrę imtis Lietuvoje to, kas labiausiai jai patinka.

„Baigusi studijas vasarą mąsčiau, ką toliau daryti. O vyras patarė pabandyti pasisukioti virtuvėje, parodyti save. Nes tai visada buvo mano sritis. Prieš dešimt metų dar nebuvo populiarūs maisto tinklaraščiai, o aš jau turėjau savo archyvą, gamindavau, fotografuodavau patiekalus“, – apie pomėgį pasakojo L.Silenas-Pudžiuvelienė.

Pasirodo, Lindrės giminėje – ne viena kulinarė. Ir mama, ir močiutė, ir teta.

Tačiau Lindrė buvo mačiusi, kaip jos tetai nelabai sekėsi restoranų verslas Amerikoje, o mama, būdama sociologe, maitinimo verslo nekūrė, nors jai ir puikiai sekėsi ši sritis. Tad nusprendė iš pradžių išbandyti save kitur. Laimė, galiausiai pasuko ten, kur šaukė širdis.

Įsidarbino restorano virtuvėje pas žinomą virtuvės šefą Egidijų Lapinską. Lindrė puikiai jautėsi prie viryklės, todėl nenuostabu, kad jai suteikė daug savarankiškumo – tarsi pasodino ant dviračio ir liepė pačiai važiuoti.

„Mano šefas mėgo žmones, kurie dirba iš aistros, o ne dėl diplomo. Dabar tai pati jaučiu ir renkuosi tokius žmones, kokia tada buvau aš“, – paaiškino Lindrė, dirbusi su E.Lapinsku apie ketverius metus. Būtų ir toliau taip tobulinusi savo įgūdžius, eksperimentavusi, tačiau nutarė sukurti ką nors savo.

Pradėjo nuo savo maisto autobusiuko (anglų k. „food truck“). Tokie Teksase, kur ji užaugo, nuo seniai buvo labai populiarūs.

Tačiau Lindrė namuose vyrui dažnai pati ruošdavo teksasietiškus patiekalus, pavyzdžiui, takus („tacos“).

Vyras vėl pakišo mintį – kodėl nepasiūlius tokio maisto kitiems. Pora nusipirko autobusiuką – jį sutvarkė, paruošė, ir Lindrė ėmė gaminti takus.

„Vyras paskatino, padėjo sutvarkyti daug reikalų, o finansinis ir moralinis mano užnugaris buvo tėvai, kuriems esu labai dėkinga. Pradžioje keturiese sprendėme visus techninius reikalus, ragaudavome mano ruošiamus patiekalus, tobulinome receptus.

Pamenu, buvo įtemptas sekmadienis, labai nervinausi, svarsčiau, ką aš čia darau, bet nusiraminau ir pirmadienį rytą išvažiavau autobusiuku“, – verslo pradžią prisiminė L.Silenas–Pudžiuvelienė.

Išvažiavo ne kur nors į festivalį ar į specialią aikštelę, o tiesiog į gatvę, kaip Teksase daro meksikiečiai. Jie namuose prisiruošia daug maisto, sukrauna į priekabą, privažiuoja prie kavinės, kurioje prekiaujama kava, ir siūlo pusryčių takus prie kavos. Per kelias valandas viską išparduoda ir – namo.

Įsigijus leidimą Vilniuje maisto autobusiuką taip pat galima pasistatyti gatvėje ir pardavinėti iš jo maistą.

Tiesa, vienoje vietoje leidžiama stovėti tik valandą.

Tad moteris per ją turėdavo rasti vietą savo mikroautobusui, įsijungti grilį, viską susistatyti ir per valandą stengtis kuo daugiau parduoti takų.

Tada pasibaigus laikui važiuodavo į kitą stovėjimo vietą.

„Darbas greitas, bet labai smagus. Tuo metu pritraukiau geriausius savo klientus. Didelio pasisekimo sulaukiau prie JAV ambasados. Amerikiečiams tai artima, o netrukus jie pritraukė ir savo draugus lietuvius. Taip ir įsisukome“, – kalbėjo dvi vasaras taip dirbusi L.Silenas-Pudžiuvelienė.

Mikroautobuso ji neatsisakė, tačiau nuo 2017-ųjų rudens su šeima įsikūrė nuolatinėje vietoje – naujai įkurtame turguje netoli Vilniaus autobusų stoties.

Čia dirbo ne tik pati – iš pradžių padėjo draugai, netrukus jau ėmė samdyti darbuotojus. Be to, įsigijo virtuvinės technikos.

O praėjusią žiemą Lindrė suprato, kad jau išaugo ir iš to kampelio. Šių metų balandį atidarė teksasietiško ir meksikietiško – sutrumpintai „teks-meks“ (angl. „Tex-Mex“) – maisto restoraną „Donde“.

Karantino laikotarpis naujai vietai išėjo netgi į naudą, Lindrei iš pradžių nereikėjo papildomų darbuotojų, nes maistą gamino išsinešti, o kai situacija ėmė gerėti, restoranas ėmė palengva augti.

Pagrindinis patiekalas Lindrės restorane yra takai. „Takai yra viskas“, – sakė Lindrė. Teksase juos valgo pusryčiams, bet takai tinka ir pietums, ir vakarienei. Tai yra maistas, kurį galima valgyti ir atsisėdus gatvėje ant šaligatvio, ir prie vakarienės stalo.

Čia reikėtų paaiškinti, kas yra „teks-meks“. Tai kaimynų – JAV valstijos Teksaso ir Meksikos virtuvių junginys. Kai kurios meksikiečių ir teksasiečių kulinarinės ypatybės panašios, tačiau skirtumų irgi daug, ypač skiriasi produktai.

„Užsuka klientų, ką tik grįžusių iš Meksikos, ir papriekaištauja, esą maistas pas mus ne toks kaip ten. Tada gražiai paaiškinu, kad tai nėra tas pats.

Pavyzdžiui, Meksikoje naudojamos kukurūzinės tortilijos, o Teksase ir Meksikos šiaurėje – kvietinės. Prie jūros valgomi takai su žuvimi, o Ostine populiarūs su jautiena ar kiauliena“, – paaiškino L.Silenas-Pudžiuvelienė ir papasakojo legendą, kaip Teksase atsirado pusrytiniai takai.

Kaubojų svarbiausias dienos maistas buvo sotūs pusryčiai prieš ilgą kelionę – savo karves ir jaučius jie vesdavo į pietus link Meksikos.

Valgydavo bandeles su pupelėmis, kiaušiniene ir vytinta mėsa, bet matydavo, kad meksikiečiai vietoj bandelės valgo paplotėlį. Teksasiečiai buvo pripratę prie kvietinių bandelių, o meksikietiški paplotėliai – iš kukurūzų miltų.

Taip nusižiūrėję teksasiečiai ėmė gaminti paplotėlius – tortilijas iš kvietinių miltų. Ilgainiui ėmė pusryčių maistą vynioti į tas tortilijas.

Lindrės restorane gaminami įvairūs takai su skirtinga mėsa, daržovėmis, pupelėmis, tačiau ji siūlo ir tokių pusrytinių takų, kokie populiarūs Teksase, kur lietuvė užaugo.

Prasidėjus šaltajam sezonui valgiaraštį papildė daugiau teksasietiškos virtuvės patiekalų, kukurūzų košės, kepsniai, aštrios dešros. Pasak Lindrės, jie padės žmonėms pajusti skirtumą tarp meksikietiškos ir teksasietiškos maisto kultūros.

Dabar pati Lindrė restorane gamina vis mažiau, čia dirba virtuvės šefas, o ji užsiima administraciniais reikalais.

Kai moteriai prireikia pagalbos, kreipiasi į tėvus. O komunikacijos srityje dirbantis jos sutuoktinis Nerijus padeda Lindrei populiarinti restoraną.

„Gal ir gerai, kad vyras – ne kulinaras. Kai tik pradėjome draugauti, jis turbūt net kiaušinio nemokėjo išvirti. Tad dabar virtuvė mūsų namuose yra mano zona. Man būtų labai sunku su kuo nors ją pasidalyti. Net kai draugai ateina pas mus ir nori padėti, niekam neleidžiu“, – juokėsi protėvių žemėje pritapusi Amerikos lietuvė.

Amerikos pietuose tai dažnai valgoma pusryčiams arba vakarienei. Verdant kukurūzų košę reikia nepamiršti pamaišyti ir nebijoti pridėti sviesto ar čederio pagal skonį. Krevetes apkepti su riebesne mėsa. Šį kartą naudosime ispanišką sobrasadą – vytintą tepamąją dešrą, bet dažniausiai naudojama šaltai rūkyta šoninė arba ispaniška kiaulienos dešra čiorisas. Pusryčiams pridėkite keptą kiaušinį, o vakarienei – troškintų špinatų ar lapinio kopūsto salotų.

Užvirkite vieną litrą sūdyto vandens. Įpilkite kukurūzų kruopas. Virkite 25–30 min. Sudėkite tarkuotą čederį ir pamaišykite, kol ištirps. Įberkite druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį.

Kol kukurūzų kruopos verda, nuvalykite krevetes ir sumaišykite su prieskoniais.

Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir iškepkite sobrasadą ar rūkytą šoninę, arba čiorisą. Įdėkite krevetes ir kepkite, kol parausvės.

Supilkite kukurūzų košę į lėkštes, uždėkite krevetes su dešromis. Pabarstykite smulkintais svogūnų laiškais.