Grybų rekordininku tapęs aktorius pasakė, kokią klaidą daro nepatyrę grybautojai

Šiais metais miškus ištikęs baravykų antplūdis veidrodžių teatro „Vaivorykštė“ įkūrėjo ir vadovo vilniečio P.Mendeikos nė kiek nestebina.

Savo, kaip grybautojo, biografijoje panašių reiškinių jis yra įsirašęs ir daugiau, nes baravykus kasmet pradeda rinkti jau birželio pradžioje, kai ima dygti pavasariniai baravykai. Po to ateina laikas vasariniams ir pagaliau – rudeniniams.

„Baravykus renku skirtinguose rajonuose. Pavasarinius – vienur, kitus – kitur. Turiu nusižiūrėtas vietas ne tik gimtojoje Dzūkijoje, bet ir Švenčionių rajone, o šią vasarą pažįstami medžiotojai parodė puikius baravykynus Kaišiadorių rajone“, – pasakojo jis.

Petras grybavimo paslapčių iš senų marcinkoniškių pradėjo mokytis nuo mažens. Būdamas trečioje vidurinės mokyklos klasėje jis tapo Lietuvos rekordininku, o tuometėje SSRS užėmė trečiąją vietą, per vieną grybavimą iš miško parnešęs 827 baravykus.

Ir tik aukščiausios rūšies – iki aštuonių centimetrų dydžio, o kepurėlės – iki penkių centimetrų skersmens.

„Tą savo grybavimą iki šiol prisimenu: išėjau į mišką labai anksti. Iš pradžių pririnkau pilną didelę dzūkišką balaninę pintinę. Vos panešiau ir staiga radau grybų ratą. Toks reiškinys labai retas. Iš viso Marcinkonių kaimo, kuris mano vaikystės laikais buvo pats didžiausias Lietuvoje, nes jame gyveno daugiau kaip 1200 žmonių, grybų ratą net labiausiai patyrę grybautojai rasdavo kartą per dešimt metų.

Mano aptiktame grybų rate vos kilometras nuo Marcinkonių maždaug dešimties metrų spinduliu surinkau 112 baravykų. Ir visi kaip pamatuoti, penkių centimetrų. O pintinė jau pilna.

Iš pradžių, surišęs rankoves, pririnkau pilną sportinio kostiumo bluzoną ir dar kelnes. Grįžau su trumpikėmis, persimetęs tuos grybų „venzlus“ (ryšulius) per petį“, – pasakojo Petras.

Grybų supirkimo punkte iš Varėnos buvo iškviestas fotografas jo rekordui – tiems 827 baravykams – užfiksuoti. Ši žinia tuoj apskriejo visą Varėnos rajoną, o Petro su draugais nuotrauka atsidūrė net ant tuomečio žurnalo „Kooperatininkas“ viršelio.

„Už tą rekordą dovanų gavau tiems laikams itin gerą fotoaparatą „Fed“ ir garbės raštą. Bet didžiausia dovana man buvo mamos pagyrimas: „Vaikeli, tu dėl grybavimo man nieko nekainuoji, ne tik pats sugebi viską nusipirkti, bet dar ir svariai prisidedi prie šeimos išlaikymo.“

Tie mamos žodžiai iki šiol – pats didžiausias mano darbo įvertinimas“, – atviravo Petras.

Tačiau iki šiol jis dar neįveikė savo paties rekordo – vieno grybavimo metu randa tris, kartais penkis šimtus baravykų. Iki aštuonių šimtų daugiau taip ir nepriartėjo.

Neretai Petro draugai ir patyrę grybautojai klausinėja, kur jo baravykynai? Nors daugelis prisiekusių grybautojų, ypač Dzūkijoje, panašias paslaptis patiki tik vaikams ar anūkams, o kartais į kapus nusineša, jis – kur kas atviresnis. Net kartais socialiniame tinkle „Facebook“ parašo, kur daugiausia baravykų.

Kad ir kaip būtų keista, viena mėgstamiausių Petro vietų baravykams ieškoti – ne jo gimtojoje Dzūkijoje, o 60 kilometrų nuo Vilniaus, Švenčionių rajone, prie Meros upelio.

„Nuvažiavęs prie Meros nuo kelio nueinu tik apie kilometrą. Visi stačia galva bėga į mišką, o aš vaikštau netoli kelio, kuriuo atvažiuojama iš Vilniaus, ir siuvu du metrus pirmyn, du atgal. Per kokias keturias valandas labai lėtai prasiuvu visą pamiškę ir laimikiu niekada nenusivyliau“, – patirtimi dalijosi Petras.

Pasak jo, pagrindinė nepatyrusių grybautojų klaida – šuoliais bėgioti po mišką, dairantis ne po kojomis, o į šalis ir į tolį: „O reikia žvalgytis ne toliau nei metras ar pusantro nuo kojų.

Tuomet ir matyti visi tie gražūs grybų kupsteliai, kuriuos lengva susirinkti. O tie lakstytojai po miškus lekia ir nulekia, net nepajusdami, kaip po kojomis į šonus spardo grybus.“

Kaip teisingai grybauti, Petrui yra tekę mokyti net patį televizijos šou metrą šviesaus atminimo Vytautą Šerėną. Pasirodo, jis iki pažinties su Petru irgi grybaudamas lakstydavo po miškus.

„Pirmąją grybavimo pamoką liepiau jam eiti visai šalia manęs. Ir jis prisipažino, kad anksčiau nieko panašaus nebuvo žinojęs. Ieškodavęs grybų žvalgydamasis į šalis. Grybaudami mes su Vytautu susibičiuliavome.

Nekart esu buvęs jo sodyboje Labanoro girioje. Kai pradėdavo dygti cikriniai baravykai, tuoj pat važiuodavome į mišką. Tą gegužę, kai jis iškeliavo anapilin, mes jau buvome susitarę grybauti, nes buvo pasirodę pirmieji cikriniai. Bet vietoj grybavimo važiavau į Vyto laidotuves“, – liūdnai sklaidė prisiminimus Petras.

Tiesa, V.Šerėno draugas ir kolega televizijoje Haroldas Mackevičius atskleidė Petrui įdomų dalyką – pasirodo, nemažai grybų galima rasti netoli miškuose įrengtų žvėrių šėryklų. Mat ieškodami aplink jas ėdesio žvėrys sujudina samanas ir tokiose vietose netrukus ima kaltis grybai. Neretai – ir baravykai.

Petras prisipažino, kad jį traukia miško paslaptis kaskart patiriant džiaugsmą radus „cikrinių ganyklas“. Tačiau grybavimas jam pirmiausia – meditacija ir nuostabi galimybė pabūti vienam: „Tai pokalbis su savimi. Susitelkiu į save. Pamirštu visus internetus ir feisbukus.

Galiu niekieno netrukdomas gvildenti savas problemas. Susilieju su gamta ir pats sau sakau tik tiesą. Neveidmainiauju pats prieš save. Juk viešosiose vietose tampame aplinkybių įkaitais ir bendravimo temos ar taisyklės yra primetamos. O gamta padiktuoja tiesos taisykles. Ten tu niekam negali pameluoti ir prieš nieką neapsimetinėji. Todėl ir grybauju dažniausiai vienas.“

Petras ir mieste vadovaujasi miško gyvenimo taisyklėmis – nemeluoti ir būti atviram.

Kita vertus, prisipažino esąs tikras, kad ir pats, ir daugelis kitų žmonių prarastų labai daug gyvenimo džiaugsmo, jei išnyktų grybai ir galimybė grybauti: „Net ir per gimtadienius draugams siunčiu ne gėlių, o grybų nuotraukas. Jie man – gražiausios gėlės. Cikriniai baravykai karališkomis tamsiai rausvomis kepuraitėmis – lyg rožės.“

Paklaustas, kas gi tuos kalnus baravykų namie sutvarko, Petras tik nusijuokė: „Argi kokie trys šimtai baravykų – kalnai? Aš juos nuvalau, bet visą paruošimą žiemai jau daug metų patikiu tiktai žmonai Renatai.“

Pripažinta rašytoja Renata Šerelytė (50 m.), atrodytų, turėtų sėdėti prie rašomojo stalo ir klajoti savais kūrybos labirintais, tačiau vyro sugrįžimas iš miško su pilnomis pintinėmis grybų dažniausiai ją virtuvėje įkalina iki paryčių.

„Pastarasis Petro grybavimas man baigėsi ketvirtą valandą ryto. Kur tai matyta? Gerai, kad jau turime džiovyklą. Bet per tiek metų jau ne vieną grybų patiekalą teko įvaldyti.

Išmokau gaminti dar nuo XVI amžiaus žinomą grybų sūrį, grybų mišrainę su įvairiomis daržovėmis, marinuoju, džiovinu ir tik apvalytus baravykus šaldau“, – grybautojo žmonos patirtimi dalijosi Renata.

Ji kilusi iš Aukštaitijos, kur žmonės prisiekę ne tik baravykams, todėl, kai anksčiau su Petru nuvažiuodavo grybauti kartu, rinkdavo ir ruduosius piengrybius, ir žaliąsias ūmėdes, pilkąsias meškutes.

„Visokius šungrybius!“ – replikavo žmonai Petras.

Bet čia pat meiliai nusuko kalbą apie voveraites. Prieš kurį laiką jam pažįstami vokiečiai pasakojo, kodėl taip mėgsta ir vertina šiuos grybus, o ypač iš Lietuvos. Vokiečiai tiki, kad voveraitės išvalo iš organizmo radiaciją.

Paklausti, ar pajėgia savo šeimoje per žiemą suvalgyti tuos kalnus grybų, Renata su Petru vienu balsu atsakė turintys daug draugų, todėl visiems bet kokia proga padovanoja bent po stiklainį pagal Renatos receptą marinuotų „cikrinių baravykų“.

Marinuodama baravykus Renata stengiasi naudoti tik nedidelius „cikrinius baravykus“.

Baravykus 20 minučių virkite pasūdytame vandenyje (pusė šaukšto druskos 1 l vandens). Išvirę supilkite į kiaurasamtį ir leiskite nuvarvėti vandeniui. Sudėkite į iškaitintus (sterilizuotus) stiklainius. Apie 15 minučių kitame puode tuo pat metu virkite marinatą. Juo užpilkite grybus, stiklainius pridenkite dangteliais (neužsukite) ir sterilizuokite virdami vandenyje apie 30–40 min. Išimkite iš vandens ir sandariai uždarykite metaliniais dangteliais. Taip paruošti grybai išsilaiko metus net kambario temperatūroje, o vėsioje patalpoje ir ilgiau.