Jos receptą žino tik ji ir jos vyras, taip pat grynakraujis karaimas Vladimiras Maškevičius (64 m.). Ir kol kas šeima šia paslaptimi dalytis neketina.
Tatjanos ir Vladimiro namai ypatingi ne tik chalvos gaminimo ritualu, kuris užima mažiausiai tris valandas, bet ir tuo, kad durys niekada nerakinamos – į svečius iki šiol galima užeiti net nepaskambinus. Šeimininkai visada ras laiko pabendrauti ir, žinoma, ką padėti ant stalo.
„Ši tradicija mūsų namuose gyva nuo seno. Žinau, kad taip gyveno ir mano tėvai, ir seneliai, ir proseneliai. Matyt, tai trunka tiek, kiek karaimai Lietuvoje gyvena“, – šyptelėjo Tatjana, žurnalistus pasitikdama ant plataus virtuvės stalo jau pradėjusi kočioti kibinų tešlos kamuoliukus.
Tokių kibinų kaip jos bent jau Trakuose šiuo metu niekas nekepa.
Pirmosios vaišės Tatjanos ir Vladimiro namuose – chalvos saldainiukai iš didelio senovinio stiklinio indo, sandariai užsukto metaliniu dangteliu. Šis saldumynas išsilaiko net ir pusmetį, bet tik laikomas sausai.
Atrodytų, nieko ypatingo – saldi masė, o joje – lazdynų riešutai. Tačiau juk paprastuose dalykuose dažniausiai ir glūdi išskirtinumas.
„Chalvai pagaminti reikia ir nemažai žinių, ir patirties, ir vyriškos jėgos. Būdama vaikas žinojau, kad per šventes tikrai valgysiu chalvos. Gamindavo ją ir mano tėtis.
Jis žinojo chalvos receptą, ilgai domėjosi, kaip ją pagaminti, kad būtų tokia, kokią karaimai gamindavo senais laikais, kai tik atsirado cukrus, tačiau jam taip ir nepavyko atskleisti tos paslapties.
Man autentišką chalvos receptą vis dėlto pasisekė aptikti ir išmokti ją tiksliai gaminti jau tik ištekėjus“, – pasakojo Tatjana ir atrodė, kad kiekviename jos žodyje užslėpta mažytė paslaptis.
Netikėtas atradimas Kryme
Po tuoktuvių 1981 metais ji su Vladimiru povestuvinei kelionei pasirinko karaimų istorinę tėvynę Krymą.
Nors neplanavo keliauti po karaimiškas vietas, poilsis prie jūros palapinėje dėl sovietinių įstatymų greit baigėsi, todėl teko prieglobsčio ieškoti Kryme gyvenusių giminaičių namuose.
Taip jaunavedžiai atsidūrė pas Vladimiro pusbrolio žmonos močiutę. Vieną dieną tos močiutės giminaitis svečių garbei sumanė pagaminti chalvos ir pasikvietė į pagalbą visus namie buvusius vyrus, tarp jų, žinoma, ir Vladimirą.
„Kadangi aš nuo vaikystės buvau išprotėjusi dėl saldumynų, nuėjau su vyrais į pagalbą. Visą chalvos gaminimo procesą su vyru nusifilmavome akimis, bet Vladimiras vis tiek geriau už mane įsidėmėjo visas detales bei subtilumus.
Grįžę namo nedažnai, bet rasdavome progų, o prieš šventes – būtinai, pagaminti chalvos tik pagal Krymo receptą. Šis saldumynas paprastas, bet nepaprastai subtilus“, – užuominomis kalbėjo Tatjana.
Moteris nesakė, kad nepasidalins išskirtiniu chalvos receptu ir gaminimo paslaptimis. Iš pradžių lyg ir atrodė, kad tuoj tuoj atskleis, lyg riešutą išgliaudys chalvos gaminimo subtilybes, tačiau kai Vladimiras namo rūsyje esančioje virtuvėlėje pradėjo virti sirupą, Tatjana užtilo.
Ji tik paminėjo, kad chalva prasideda nuo sirupo virimo, kad jam reikia cukraus ir vandens, o po to – ir kiaušinių. Tačiau kiek, ko ir kokia tvarka sudėti – mąsliai nutylėjo.
„Labai norėčiau Kryme išmoktos chalvos receptą užpatentuoti, o tada jau galėsiu juo dalytis su visais, kas tik to panorės“, – šyptelėjo Tatjana.
Maišo nesustodami dvi valandas
Nors Tatjanos ir Vladimiro namuose praleidome gerą pusdienį ir taip ir nesužinojome karaimiškos chalvos gaminimo recepto, buvome nepaprastai įdomaus šio saldumyno atsiradimo ritualo liudininkai.
Išviręs sirupą Vladimiras jį supylė į varinį dubenį. Jį uždėjo ant savadarbio rėmo, po kuriuo pamažu kaito dar gūdų sovietmetį menanti elektrinė viryklėlė keraminiu paviršiumi.
„Chalvos masės gamybai būtina naudoti tik varinį dubenį, nes jame tolygiai pasiskirsto šiluma ir jis taip greitai neatšąla. Sirupas, pamažu virstantis balta mase, maišomas medine irklo formos mentele.
Maišant jokiu būdu negalima sustoti, nebent irklą perduoti kitam vyrui“, – komentavo iš peties chalvos masę sukančio vyro veiksmus Tatjana, šmaikštaudama, kad džiaugiasi matydama, kaip Vladimiras sportuoja.
Juk jis esą neturįs laiko vaikščioti į sporto klubus.
Ir taip Vladimiras tuo irklu variniame dubenyje mojavo beveik dvi valandas.
Kai jau suprato, kad laikas sustoti, greitai nešė baltą it debesis chalvos masę į virtuvėlę rūsyje.
Tatjana į ją pribėrė lazdynų riešutų, apibarstė cukraus pudra ir tuoj pat pradėjo kočioti. Dar nepraradęs paskutinių jėgų padėjo jai ir Vladimiras.
Atrodė, kad jie gamina storus makaronus, bet tie pailgi chalvos ritinėliai greitai buvo sukarpyti po kelis centimetrus ir virto saldainiukais. Maždaug kilogramą jų suvynioti į pergamentinį popierių Tatjana irgi patikėjo vyrui.
„Vaikystėje man atrodė, kad pasaulyje už chalvą nėra nieko skaniau. Tiesą sakant, ir dabar man šis saldumynas ne tik ilgesį sužadina. Gaminu jį, kai norisi ko nors nepaprasto, mielo širdžiai ir sielai. Be to, chalva – išskirtinė. Kas gi šiais laikais imtųsi rankomis šitiek laiko gaminti kokius nors saldumynus?“ – svarstė Tatjana.
„Iš kvailumo!“ – linksmai nusikvatojo Tatjana, paklausta, kodėl jos namuose ir šeimoje iki šiol gaminami ir kibinai, ir kiti tik karaimų virtuvei būdingi patiekalai.
Iš agurkų karaimai turėdavo pelno
Bet surimtėjusi ji pasakojo, kad tiek, kiek save prisimena, ir jos tėvų, ir senelių namuose būdavo gaminami kibinai, ąžuolinėse statinėse raugiami karaimų veislės agurkai, daroma chalva ir kiti karaimiški patiekalai.
Tiesa, Tatjanos kibinai – ypatingi, nes, atrodo, ji vienintelė (bent jau Trakuose) į jų tešlą įdeda avių taukų. Todėl jie įgauna specifinį kvapą, o tešla tampa lyg sluoksniuota.
Kibinus karaimai visada patiekia su šviežiais arba raugintais agurkais.
Niekada nenaudodavo jokių kitų veislių sėklų, tik Trakų, kuri kadaise buvo pagarsėjusi visoje Lietuvoje ir dar vadinta karaimiška.
Trakų karaimai turėjo net visą savo agurkų daiginimo, auginimo ir raugimo kultūrą. Dažnas iš agurkų ir neblogo pelno turėdavo.
Iš kur atsirado Trakų agurkų sėklos, Tatjana nebeprisimena. Tačiau iki šiol žino, kad jeigu daiginamos jų sėklos dėl per šalto oro ar kokių nors kitų priežasčių blogai dygdavo, jas moterys pasikišdavo po krūtimis.
„Juk ten temperatūra visada vienoda ir labai tinkama sėkloms dygti.
Ko nepadarydavo moterys dėl švento reikalo!“ – linksmai pasakojo Tatjana.
O jeigu atsitikdavo taip, kad vis dėlto agurkų nepavykdavo išsaugoti net po moterų krūtimis, karaimai tam turėdavo paaiškinimą ir sakydavo, jog jų išskirtiniai agurkai iškeliavo į Kauną.
„Parduoti agurkus mano protėviai dažniausiai veždavo į Vilnių, o Kaunas, kaip laikinoji sostinė, juk buvo užsienis. Vadinasi, ten agurkai ir pražūdavo“, – paaiškino agurkų iškeliavimą į Kauną Tatjana.
Raugdavo karaimai agurkus tik ąžuolinėse statinėse. Jos žiemai būdavo nuleidžiamos į ežerą, jo vandens temperatūra ir per speigus nenukrisdavo žemiau keturių penkių laipsnių šilumos.
Statines reikėdavo vieną su kita sunerti, kad būtų aišku, kada kurią jau laikas ištraukti. Jas itin sandariai uždarydavo, todėl agurkai išsilaikydavo labai kieti, traškūs.
Atvirų namų filosofija
Išlydėdama mus Tatjana sudėjo lauknešėlius su kibinais ir chalva.
Prieštarauti ar juolab atsisakyti lauktuvių jokių galimybių nebuvo. Tokie nerašyti, tiesiog prigimtiniai Tatjanos ir Vladimiro namų įstatymai.
„Neseniai iš vieno tautiečio sulaukiau netikėto pagyrimo: „Tavo vieni iš nedaugelio karaimiškų namų, kurie vis dar atviri. Tu dar gyveni atvirų namų filosofija.“
Iš tikrųjų mes su Vladimiru būtent taip ir gyvename – bet kas, užėjęs į mūsų namus, bus sutiktas ir pavaišintas. Tokios mados Lietuvoje jau nebėra.
Aš iki šiol vadovaujuosi sena karaimiška gyvenimo filosofija – jokių luomų nėra, visi žmonės lygūs“, – kalbėjo Tatjana.
