Ne ne, nėra taip, kad pinigus palikęs klientas nieko negautų. Žinoma, jis kažką gauna, kitaip pasipiltų skundai policijai. Tik po to grįžęs namo ir pažvelgęs į veidrodį jame dažniausiai mato ne savo, o asilo atvaizdą.
Nežinau, kas diktuoja kainas J.Basanavičiaus gatvėje, bet aplankęs ne vieną maitinimo įstaigą toje gatvėje galiu drąsiai teigti, kad tai tikrai ne sveika logika ir ne maisto kokybė. Greičiau maitinimo įstaigų gobšumas ir klientų kantrybės tikrinimas bei laukimas, kada jie neiškęs ir pradės vengti ne tik konkrečios maitinimo įstaigos, bet ir išvis iš tolo apeis tą judrią gatvę.
Tos dienos vizitai prasidėjo apsilankymu maitinimo įstaigoje, įsikūrusioje šalia „Floros simfonijos“ – nepamenu tos vietos pavadinimo, o ir nereikia, nes, manau, ne veltui J.Basanavičiaus gatvėje sustatytos gražiai nuaugusios mergaitės, viliojančios ten užsukti.
Nebepamenu, kada maitinimo įstaigą palikau tik peržvelgęs kainas. O kol varčiau meniu, žvalgiausi ir aplink. Ir tie patiekalai, kuriuos klientams prie stalelių nešė padavėjai, nėra verti tų kainų, kurios surašytos meniu.
Nežinau – gal jūs ten kokių miltelių klientams beriat, kad jie tylėtų gavę maistą kaip eilinėje pakelės užeigoje, o susimokėję kaip restorane?
Ar aš norėjau sėdėti ir laukti, kol man atneš patiekalus, kurie to neverti? Tikrai ne. Tad vėl brūžiname J.Basanavičiaus gatvės grindinį, kol akys neužkliūna už „Senosios Hansos“. Kiek kartų praeita pro šalį ir nė karto neužsukta... Ir ne dėl interjero – jis išties gražus. Bėda – tie, kurie ten koncertuoja. Toks jausmas, kad jiems liepta perrėkti dainorėlius kitoje gatvės pusėje, tai ir rėkia visu balsu, iki maksimumo padidinę kolonėlių garsą.
Kadangi tądien rėkiančių nesimatė, lauko terasoje tvyrojo ramybė, – prisėdome.
Kainos kiek draugiškesnės kliento kišenei, tad liekame.
Meniu – viena, bet realybė – visai kas kita. Tad po ilgos įžangos pereiname prie šios apžvalgos žvaigždžių – „Senosios Hansos“ virtuvės darbuotojų.
Burokėlių sriuba su rūkytu šonkauliuku – 4,50 euro. Lyg ir normali kaina pagrindinėje Palangos gatvėje, bet tik tol, kol atneša sriubą. Burokėlių, o ne kokių jūros gėrybių – juk tai viena pigiausių daržovių. Tad normalu, kad sriuboje tikiesi rasti rūkytą šonkauliuką, apkibusį mėsa, o ne į tris dalis sukapotą kauliuką, nuo kurio nukrito ir dalis mėsos.
Žvelgdamas į šaukšte telpantį elementą, kuris sriuboje atstovauja šonkauliui, prisiminiau „Sotus vilkas“ barą Vilkyčiuose. Ten burokėlių sriuba su karka ir šalia patiektu kastiniu bei bulve folijoje kainavo 5 eurus. Ir tai pirmoji sriuba, kurios aš neįveikiau. Jos išties pakaktų keliems žmonėms pavalgyti.
O dabar pažvelkime, ką man patiekė kurorto centre. Puodelyje – penki valgomieji šaukštai sriubos ir tas išprievartautas kauliukas.
Kitaip nei man, Katinienei šaltibarščiai pasisekė – buvo tirštoki, juose dominavo kefyras, neatskiestas vandeniu, kaip būna kitur. Rado ji ten ir kiaušinio. Tad tie šaltibarščiai teikė vilčių, jog pagrindiniai patiekalai pataisys reputaciją mano akyse.
Sutikite, kad kiaulienos muštinis už 10,50 euro lėkštėje turėtų pūpsoti uždengęs visą garnyrą, nes kiaulės nugarinė – turbūt pati pigiausia mėsa, naudojama maitinimo įstaigose.
Dažniausiai taip jau būna – kai tik įsivaizduoju mutantą, gaunu paliegusį distrofijos kamuojamą pakaitalą.
Taip nutiko ir šįkart. Kol aš galvosiu, kaip perteikti savo nuostabą, jūs pažvelkite į muštinio nuotrauką.
Tiksliai nepasakysiu, kiek sveria šis kepsnys, bet, manau, nesuklysiu spėdamas, kad nugarinės ten mažiau nei 100 g. Įdomu būtų pažvelgti į patiekalo technologinę kortelę.
Specialiai nufotografavau perpjautą muštinį, o kad ir jūs suvoktumėt, kokia plona ten mėsa, fotografuodamas po juo laikiau peilį. Muštinis storiu vos vos lenkė plonąją peilio briauną. O dar tas pabėgęs ir sukepęs kiaušinio plakinys, lyg atgarsis iš pigiausių šalyje gedulingų pietų, kur dvi babos bandė nebrangiai pamaitinti 100 žmonių...
Jei šio baro virėjus ir savininką įsodintume į kokį kruizinį laivą ir įdavę vieną kiaulę lieptume maitinti keleivius, net neabejoju, kad laivas apiplauktų Žemę kelis kartus, taip niekur ir neužsukęs pasipildyti atsargų. O grįžę dar galėtų kiekvienam išlipančiam pasiūlyti įsigyti skanių kiaulienos dešrelių, kurių prigamino iš sutaupytos mėsos.
Džiugino tik tai, kad Katinienės pasirinktų patiekalų – tiek šaltibarščių, tiek vištienos kepsnio – kokybė ir kaina atitiko viena kitą.
O tie, kurie bandys komentaruose postringauti, kad negalima lyginti Palangoje virtos sriubos su sriuba, virta Vilkyčiuose, aš atsakau iš anksto: o jūs nelyginkite sriubų, jūs palyginkite ten ir ten dirbančiųjų atlyginimus bei klientų, besilankančių tose maitinimo įstaigose, pajamas. Nei personalas pajūryje uždirba 5 kartus daugiau, nei čia suvažiuoja milijonieriai, bet kažkodėl kainos tokios, lyg jas sudarinėtų kosminiame erdvėlaivyje per ilgai užsilikę kosmonautai...
Vertinu silpnu 3/5. Galiu konstatuoti – kad ir koks lietuvis yra tylus, kad ir kaip jį galima mulkinti, ateis diena, kai jis nusisuks nuo tokių maitinimo įstaigų. Ir sugrąžinti žmones nuolaidomis ar gatvėje rėkaujančiais ir kviečiančiais užsukti jau nebepavyks.
Mūsų kurortų verslininkai vis verkia, kad kasmet vis daugiau ir daugiau lietuvių renkasi poilsį užsienyje. O jums nekilo klausimas, kodėl ir dėl ko? Tas virusas daugeliui sujaukė šių metų poilsio planus ir priverstinai įkalino Lietuvoje. Manau, tai labai gerai. Žmonės iš naujo atrado savo krašto privalumus. Bet ar tarp jų buvo maitinimo įstaigų maistas ir kainos?
Sako, man puikiai sekasi spėti ateitį, tad jei paklausite, kas kitą vasarą laukia Palangos kurorto, nedvejodamas pasakysiu: Basankės verslininkai, melskite Dievo, kad tie apribojimai keliauti išliktų ir kitą vasarą, kitaip laukia liūdnos mišios. Net ir Mindaugėlis, savo šokiais linksminantis praeivius, persikels koncertuoti į Latvijos kurortų gatves, kurios vis labiau persivilioja lietuvaičius...
Tad, kol turite galimybę, imkitės proto.
