Nors daugelis jas pamatę nutuokia, kad nuo jų reikia bėgti, nes apgaus ir ištrauks pinigus, bet po kelių sakinių jau sėdi ant suolelio padėję jai į delną vestuvinį žiedą ir klausosi ateities balso.
Panašiai „dirba“ ir maitinimo įstaigos „Čiki puki“ padavėja, tik ji nevilki to margo sijono ir neturi skaros, nes čia greičiausiai žinoma, kad tai atbaido, tad bare vyrauja šiuolaikiška padavėjų apranga, neišduodanti paslėptų minčių patikrinti jūsų piniginės turinį ir pasistengti, kad jis liktų barui.
Pradedu pasakojimą apie šių laikų gudručius, kurie penisi iš naivių klientų. Nežinau, kas man rekomendavo šį barą, bet prisiminęs būtinai „padėkosiu“ jam už man iškrėstą kiaulystę.
Baras kiek nutolęs nuo J.Basanavičiaus gatvės – greičiausiai tokia vieta pasirinkta neatsitiktinai, o tam, kad apgautas klientas apie tai rėkdamas neprisišauktų pagalbos ar didesnio praeivių dėmesio.
Žodžiu, po tradicinės įžangos pradedame. Terasa, nusėta naivių saulės ištaškytų poilsiautojų, kuriuos puikiai išburtų ta moterėlė, ir ne kartą per dieną, o tas atsipalaidavęs poilsiautojas netgi nubėgtų dar parsinešti pinigų iš viešbučio, kuriame įsikūręs.
Vartom meniu, kainos didelės, bet nesistebime, nes tai Palanga, vienas iš brangiausių kurortų žemėje.
Apsistojame ties sriubomis, ir čia mums į pagalbą atbėga padavėja. Puikiai išmokusi tą giesmelę, kuri padeda „prastumti“ sriubą už 8,50 euro. Pabandysiu pakartoti jos žodžius: „Mūsų „Tom yum“ sriuba labai soti, ją dažniausiai užsisako kaip pagrindinį patiekalą, nes po jos daugiau nieko nesuvalgysit. Na, jūs vyriškis, gal dar ko ir norėsite, bet va jums, – atsisuka į Katinienę, – šios sriubos būtų jau per akis. Ją užsisako net vieną dviems“.
Sutikite – skamba įspūdingai, juolab, kad sekant tą pasaką padavėjai nė karto nesuvirpėjo balsas, ir ji nenusuko akių į šoną – jokio įtarimo, jog žmogus meluoja, tad pridedame dar kelis patiekalus, ir užsakymas suformuotas.
Atnešta sriuba dar nepradėjus jos valgyti pradėjo kelti įtarimų. Kam toks didžiulis dubuo tokiam liūdesiui? Įmerkęs šaukštą supratau, kad mus „išdūrė“ lygioje vietoje. Na, sakykite, koks vyras gali pavalgyti gavęs 3 krevetes ir 3-4 žirnelio dydžio gabalėlius vištienos?
Vištienos gabalėlį matysite nuotraukoje, vieną iš jų palikau parodyti padavėjai, kuriai išdėsčiau savo nepasitenkinimą: „Man gėda už jūsų „Tom yum“ ir tuos, kas ją virė. Jūs minėjote, kad tos sriubos tiek, kad nebereikia karšto patiekalo, o aš joje radau tik 3 mažytes krevetes ir kelias kruopas vištienos. Makaronų neskaičiavau, bet jų irgi nebūtų buvę daugiau nei dešimt. Toks jausmas, kad supylė kažkokias liekanas.“
Padavėjos atsakymas mane pribloškė. Nors kodėl pribloškė – taip juk ir dirba sukčiaujantys, jų svarbiausia pareiga – neišsiduoti. Tad jos tekstas, išbertas ramiu balsu, buvo toks: „Sriubos pilama 300 g, šiam kiekiui priklauso tik 3 krevetės, panašiai ir vištienos.“ Ištarusi šį pasiteisinimą ji ramiai pasišalino.
Ar tai – ne puikus sukčiavimo modelis? Ar pavyktų parduoti sriubą už 8,50 euro, jei tą informaciją apie sriubos, krevečių ir vištienos kiekį, būtų pasakiusi man iškart? Žinoma, aš nebūčiau užsakęs balintos nesąmonės lėkštėje už kosminę kainą, juolab, puikiai žinau, kokia turi būti tikroji sriuba tokiu pavadinimu.
Patarimas šio baro savininkams – pagal jūsų baro receptūrą gaminamą „Tom yum“ sriubą įtraukti į patiekalų, skirtų kovojantiems su anoreksija, sąrašą. Manau, toks mažas kiekis sriubos tiktų būtent bandantiems atgauti norą valgyti. Ir dar – nepilkite skystos sriubos į tokį „bliūdą“, geriau naudokite arbatos puodelius. Klientas galės ją išgerti, nes kramtyti nelabai yra ką.
Atneštos traškios krevečių salotos (8 eurai) ir „Juodasis Kijevas“ (12 eurų) tęsė liūdesio puotą ant mūsų stalo. Vos paskanavęs aliejuje plaukusio gruzdinto lapinio kopūsto, vadinamojo Kale, aš nubėgau prie baro prašydamas atšaukti desertą. Mačiau nepatenkintą padavėjos veidą, bet šiai dienai užteks ir tų trijų skanautų nesusipratimų.
Tad grįžkime prie salotų. Pagal šios vietos tradiciją salotas taip pat puošė 3 krevetės. Arba virėjas moka skaičiuoti tik iki trijų, arba šykštus savininkas...
Lapiniai kopūstai save gerbiančiose maitinimo įstaigose patiekiami džiovinti, arba jei gruzdinti gruzdintuvėje, tai bent nusausinti, kad klientas jaustų kopūstą, o ne aliejų. Greičiausiai „Čiki puki“ tai negalioja. Matyt, net nesivargino geriau įkaitinti aliejų, suvertė į tokios temperatūros, kurioje kopūsto lapai prieš pradėdami kepti dar prisitraukė aliejaus, o vėliau nepasivarginę nusausinti suvertė juos ant salotų.
Kopūstus nustūmęs į šoną pradėjau žiūrėti, kas slepiasi po jais. O čia prikrauta visko – be tų menkų 3 krevetėlių radau kalną salotų lapų, agurkų, vyšninių pomidorų, avokado ir granato sėklų.
Paskanavus susidarė jausmas, kad tas salotas gamino septynmetis, kuriam tėvas leido paruošti pusryčius, ir ką jis rado šaldytuve, tą ir sudėjo, o ant viršaus dėl „mandrumo“ pagruzdino lapinio kopūsto lapų ir sumetė juos, varvančius aliejumi.
Katinienei patiektas „Juodasis Kijevo“ kotletas galėtų vadintis „Juodoji našlė“, nes tokie patiekalai ilgam nužudo norą lankytis maitinimo įstaigose. Čia Lietuva – ir 12 eurų už kukulį, kurio bent skonis būtų vertas tų pinigų. O nurinkus tą juodą paniruotę, kuri skoniu nepasižymėjo, kukulis sumažėjo iki graikiško riešuto dydžio... Liūdna, kai kukulio sprangumą reikia atsverti bulvių koše, kurios perbraukta per lėkštę bandant sudaryti bent kokį vaizdą, nes daržovių ryškiai pagailėta, o visgi vasara...
Jokių atsiprašymų – nieko. Taip dirba baras, kuriam greičiausiai nereikia nuolatinių klientų. Taigi vasaros metas – plaukia masės naivių klientų. Na, išdūrei vienus, ateis kiti. Kam atsiprašinėti.
Vertinu 1/5. Nes kol kas pusės balo neįvedžiau. Visiškas nulis – tiek mus aptarnavusi padavėja, tiek dirbę virtuvėje.
Toks jausmas, kad kurdami baro meniu savininkai pasikvietė išties gerą specialistą, nes meniu įdomus, tokio nesukurs moterėlė, visą gyvenimą ruošusi maistą vestuvėms. Spėju, kad meniu sukūręs virtuozas pasišalino pamokęs baro virėjus, tada tie pamokė dar kelis, tie keitė kitus, ir visi perdavė gautas žinias įtraukdami savo patobulinimų, nes tai, ką tą dieną gavome mes, buvo, kaip sakoma, žemiau „plintuso“.
Rekomenduoju – kol neišmoksite virti „Tom yum“ sriubos, imkite už ją simbolinius 3 eurus. Juk ir pradedantis kirpėjas kerpa arba nemokamai, arba už 1 eurą. Ir lapiniai kopūstai – jei nemokate jų paruošti ar nepavyksta, geriau išvis nenaudokite, nes tie, kurie juos valgys pas jus ir nebus jų skanavę kitur, net nesupras, kam jie ir ką jūs čia bandėte mėgdžioti.
Ilgai galvojęs nerandu, už ką jūs geresni Palangoje. Negaliu ir palyginti su blogiausia valgykla, kurios cepelinus žmonės vis peikia, nes joje nemeluojama, klientams nekuriamos pasakos ir, žinoma, kainos vertos tų patiekalų. Liūdniausia, kad užsisakę sriubą, salotas ir vieną karštą patiekalą, sumokėję 40 eurų, išėję galvojome, kur pavalgyti... Tad baro visumą atitinkantis pavadinimas turėtų būti ne „Čiki puki“, o „PYPĖC“.
Pabaigai noriu palinkėti visiems: būkite atsargūs poilsiaudami ir ypač budrūs užsukę į šią maitinimo įstaigą.
P. S. Tai mano nuomonė, atspindinti tos dienos patirtus nemalonius išgyvenimus. Manau, kad sumokėjęs pinigus, nesulaukęs jokio atsiprašymo, išskyrus arogantišką padavėjos žvilgsnį, kuriame atsispindėjo mintis, neva mes nieko neišmanome apie maistą ir gal būtų geriau, jei eitume kitur, aš galiu drąsiai išsakyti kritiką nenaudodamas keiksmažodžių, nors taip norėtųsi nusikeikti, ir ne kartą.
Pabaigai tik pridursiu: laikai, kai visi tylėjo, ir buvo galima daryti bet kaip, nes tai Palanga, ir klientų jūra plaukia, baigėsi...
