Panašiai nutiko ir šį kartą. Būdami Palangoje su Katiniene išsiruošėme pasėdėti prie jūros, kelias link jos turėjo vesti per J.Basanavičiaus gatvę. Bet taip jau nutiko, kad turėję išsukti į gatvę, nusėtą barais, iš Daukanto gatvės, „paslydome“ ant reklamos. Suprantu, kad toks išsireiškimas lietuvių kalbos žinovų bus išpeiktas, bet kitaip to veiksmo įvardyti negaliu.
Tas plakatas su vaisiais nusėtu blyneliu, dar tie šonkauliai – koks velnias ten jį pakabino? O dar tas mėsainis... Net nepajutome, kaip su Katiniene jau sukinėjomės įvairiais staleliais nusėtame kiemelyje, kuriame šeimininkauja „Mega Food“.
Stalelių įvairiausių – nuo apstatytų sėdmaišiais, skirtų greičiausiai kokteiliukams ar alui prie jų gurkšnoti, iki minkštasuoliais apstatytų. Mes, aišku, pasirenkame tą, kuris labiau tinka plakate pavaizduotiems patiekalams degustuoti.
Gatvės maistas, pagalvojau nužvelgęs du furgonėlius pravirais langais, prie kurių iškabinti kelių patiekalų meniu. Tų patiekalų tiek nedaug, kad mes beveik visus ir užsakėme.
Žmonių, kaip ir patiekalų, nebuvo daug, bet ir tie keli neišgąsdino tarp stalų nardančio kiro. Ne ne, jis neskraidė, jis lyg naminis paukštis vaikščiojo nuo vieno stalo prie kito ir, žvelgdamas valgantiems į akis, nebyliai prašė pasidalinti maistu.
Pirmieji atkeliavo mėsainiai. Kadangi tai buvo pirmieji patiekalai, ir mes kiek praalkę, tai apsimetėme, kad kiro nematome.
Man atiteko dičkis su anguso jautiena (6 eurai), o Katinienei – veganiškas mėsainis (6 eurai). Ką jau ką, bet tie, kurie gamina pakaitalus atsisakiusiems mėsos, yra taip patobulėję, kad atskirti, jog paplotėlis ne iš vištienos, o iš sojos, gali tiktai katinai.
Išties įdomus patiekalas. Vis tik veganiškas mėsainis skoniu nė iš tolo neprilygo mėsainiui su anguso jautiena. Kad ir koks geras buvo veganiškas mėsainis, aš niekada į jį neiškeisiu mėsainio su mėsa.
Bet žinant, kokia maža pasiūla pajūryje veganams, šis mėsainis jiems – puikus atradimas.
Kai atkeliavo šonkauliai (10 eurų), kad ir kokie jie buvo skanūs, kad ir kaip nėrėsi nuo kaulų ir sultimis plaukė mėsa, mano akys vis tiek negalėjo susikoncentruoti į juos – mano dėmesį pavergė Katinienei patiektas blynelis (5 eurai). Ką ten blynelis – milžiniškas blynas, kurio vidinė pusė pertepta plonu sluoksniu riešutų kremo, ir dar prifarširuotas šviežių braškių, šilauogių ir bananų. Ne mažiau vaisių puikavosi ir ant blynelio viršaus.
Kadangi man pavyko išprašyti kelis blynelio kąsnelius, tai visu 100 procentų pritariu Katinienei, jog tai šių metų mūsų atradimas Palangoje. Nors meniu lentoje šis blynelis įvardintas kaip „Mega saldus“, aš to nepasakyčiau – neplaukė jis cukraus upe, riešutų kremo saldumą puikiai atsvėrė vaisiai, o ir kremo buvo užtepta su protu. Jei man reiktų sugalvoti jam pavadinimą, aš jį tiesiog pavadinčiau „Mega džiaugsmo“.
Pamenate, kai prieš keletą metų Palangą okupavo karštuose burbuliniuose vafliuose besipuikuojantys ledai su visokiais pagardais? Pirmaisiais metais prie jų buvo nutįsusios eilės smalsuolių. Po to gudrūs verslininkai greit nukopijavo tą idėją, ir tais ledais pradėjo prekiauti visi, kas netingi ir ant kiekvieno kampo.
Tai prisiminusi Katinienė prašė manęs apie šiuos blynus nerašyti, nes suprask – užpuls visi sekėjai, ir po to mums nebeliks, kai užsuksime, arba teks laukti eilėje...
Kad ir kaip myliu Katinienę, bet nutylėti apie tai, dėl ko mes važinėjame po Lietuvą, negaliu. Būtent – mes važinėdami ieškome kažko naujo, kažko, ko dar neteko ragauti, kažko, kas patiekta ne taip, netradiciškai. Jei mėsainiai ir šonkauliai buvo skanūs ir verti to, kad jų dar kada paskanauti, vis tik tai man ne naujiena.
Valgydami panakotos desertus už juokingai mažą 2 eurų kainą ir stebėdami šalia mūsų įsitaisiusi kirą, kuris nesitraukė nuo mūsų, nes buvome jam dosnūs, mąstėme apie tai, kad šie gatvės maisto propaguotojai nepadarytų gėdos įsikūrę ir J.Basanavičiaus gatvėje. Ką čia gėdos – ne tik gėdos, bet ir prie įėjimo pas juos išrikiuotų eilės.
Tie, kurie keliate klausimą, kur mums tiek tilpo, atsakau: po kiekvieno patiekalo mes kelioms minutėms eidavome pašokinėti ant batuto, taip sakant – sukratyti maistą ir padaryti vietos kitam. O ko nešokinėti, jei tai nieko nekainuoja?
Kad tą vakarą „Mega food“ maistas uždirbo stiprų 4/5, mes nusprendėme dar ten valgydami, bet jau sėdėdami prie jūros ir stebėdami besileidžiančią saulę savo nuomonę pakeitėme.
Už šios vasaros atradimą – blyną milžiną – ir drąsą kurti verslą kažkur vidiniame kiemelyje, kurio niekas praeidamas nemato, o galimų klientų dėmesį patraukia tik reklaminis stendas, yra išties drąsu. Už tai pridedame balą, tad mūsų vertinimas – 5/5.
Žinau, kad mes ten sugrįšime, ir ne kartą. Ne dėl to, kad aš nemoku blynų kepti. Aš juos kepu, jie man puikiai pavyksta. Grįšime dėl to, kad aš neturiu tokios milžiniškos keptuvės, kurioje galėčiau iškepti tokį didelį blyną.
„Mega food“ komandai linkiu sėkmės, o apsukriems Palangos verslininkams siunčiu prašymą: neskubėkite kopijuoti, pabandykite sukurti kažką naujo – savo, nes tada ar aš, ar kažkas kitas užsuks ir apie jus parašys. Sėkmė slypi kūryboje, o ne plagijavime.
P. S. Užsukę nepamirškite pamaitinti kiro.
