Prie atsakymo šiek tiek priartėjau, kai vienas bičiulis someljė „nuogo vyno“ įpylė į taurę. Šviežio derliaus vynas buvo neskaidrus, gausus išraiškingų, bet labai subtilių aromatų, kurie būdingi solidžiam, bent kelerius metus butelyje brandintam vynui.
Gurkšnis šio vyno mane pakvietė į labai ilgą kelionę, kurioje daug mistikos ir dar daugiau nežinomųjų. Ta kelionė trunka keletą metų, bet ji nereiškia nuolatinio keliavimo iš šalies į šalį. Tai – pažinimo kelionė. Bet viena jos dalis mane atvedė į Austriją, kur susitikau su vyndariais natūralistais ir aiškinausi „nuogo vyno“ esybę.
Kad liktų mažiau mistikos, iš karto sakau: ta kelionė yra ekologinio, biodinaminio ir natūralaus vyno pažinimas, bet pažindindamasis su tokiu vynu sužinai gerokai daugiau dalykų.
Pavyzdžiui, kas yra antroposofija, kuri turėjo įtakos Vydūnui, arba grybas mycorrhizal, sąveikaujantis su medžių šaknimis ir sukuriantis požeminį „Wi-Fi“ tinklą.
Pasirodo, apie ekosistemą žinome itin mažai, nors tai yra žmonijos gerovės ir saugumo pagrindas. Štai iki kokių pažinimo platumų gali nuvesti įdomus vynas, o tiksliau jo kūrimo filosofija.
Jį darantiems vyndariams tai yra gyvenimo būdas, kuris apima ne tik darbą vynuogynuose, vyninėje, gyvulių, be kurių biodinaminis ūkininkavimas sunkiai įsivaizduojamas, traktoriaus ar arklio pasirinkimą vynuogynams apdirbti, bet ir asmeninio automobilio pirkimą.
Pažintis su Austrijos vynu prasidėjo ant stataus skardžio Štirijos regiono vyndario Willio Sattlerio vynuogyne, kur nuo apačios iki viršaus vinguriuoja vynmedžiai.
Čia taip statu, kad reikia pastangų išstovėti. Sudėtingos sąlygos, kai reikia vynmedžius formuoti, genėti ar skinti derlių.
Willis nešasi kastuvą ir stabtelėjęs tarp vynmedžių eilių ima kasti. Į rankas paima žemės, ją uosto. „Ji gyva, kvepia“, – ilgai prisimerkęs uosto šviežiai iškastą dirvožemį.
Tą akimirką prisiminiau mokslininko mikrobiologo Claude’o Bourguignono pasakymą, kad sveika, gyvybės pilna žemė kvepia skaniai.
Jei augote kaime, tas kvapas bus mielas, nes primins vaikystę.
Vyninės „Sattlerhof“ vynuogynai nuo 2013-ųjų dirba pagal biodinaminės žemdirbystės principus. Jų dirvožemis pilnas gyvybės.
Visus darbus Willis planuoja pagal Mėnulio kalendorių, planetų judėjimą danguje, o vynuogynuose vietoj cheminių trąšų naudoja žolelių arbatas. Austrų antroposofas daktaras Rudolfas Steineris 1924-ųjų vasarą grupelei žemdirbių perskaitė aštuonių paskaitų ciklą „Dvasiniai atsinaujinančios žemdirbystės pagrindai“.
Po metų mokslininkas mirė, tačiau pagal jo teoriją buvo sukurtas terminas „biodinaminė žemdirbystė“. Biodinamizmas – tai holistinis požiūris, kuris teigia, kad augalai ima gyvybinę energiją ne tik iš žemės, bet ir iš visatos sistemos – Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir planetų.
Tikėjimas, kad tai veikia, atsiranda tada, kai vyndariai stovi prie šlaituose augančių vynuogynų ir su ašaromis akyse stebi nuo jų virstančius vynmedžius. Cheminių trąšų nualintą dirvožemį apima erozija, augalų šaknys nebeturi maisto. Belieka atsigręžti į gamtą, stebėti biologinės įvairovės darną ir mokytis iš jos.
Biodinamistai dirvožemį stiprina natūraliais preparatais, kurie ruošiami ir naudojami pagal gamtos ciklą. Jų yra devyni ir sunumeruoti jie 500–508. Pavyzdžiui, 500 numeriu užšifruotas mėšlas, kuris nuo rudens lygiadienio iki pavasario lygiadienio užkastas fermentuojasi karvės rage.
Pavasarį jis išpurškiamas ant dirvožemio ir padaro jį porėtesnį, o tai leidžia šaknims skverbtis gilyn ir šakotis.
Kraujažolių kompostu patręšti vynmedžiai yra jautresni kosminei energijai, ramunėlės suteikia energijos, dilgėlės pagerina syvų tekėjimą, ąžuolų žievė pamaitina dirvožemį kalciu ir stiprina vynmedžių imuninę sistemą, valerijonai skatina fosforo gamybą.
Šiomis arbatomis dirvožemis purškiamas mažais kiekiais. Visus darbus natūralistai planuoja pagal dienas, kurios pavadintos lapų, šaknų, gėlių ir vaisių dienomis. Šis suskirstymas remiasi Mėnulio fazėmis.
Vyninėje tarp ąžuolo statinių, molinių kiaušinio formos talpyklų, kur fermentuojasi šviežiausias derlius, Willis pasakoja, kodėl jų čia tiek daug. „Turiu 38 hektarus vynuogynų, juose dominuoja ‘Sauvignon Blanc’ vynuogės, bet kiekviename šlaite uogos sunokina labai skirtingo stiliaus derlių, todėl net iš mažiausio ploto surinktą derlių fermentuoju atskirai.
Vėliau sprendžiu, kurį verta ilgiau laikyti ąžuolo statinėse, o kurį palikti tik plieno talpyklose. Taip daugiau vargo, bet aš darau vyną, kuris atspindi Štirijos vynuogynų išskirtinumą“, – paaiškina vyndarys, nuo 22 metų dirbantis vyninėje, o dabar savo patirtį perduodantis sūnums Andreui ir Alexanderiui. Jie studijuoja vyndarystę, o dukra Michaela atsakinga už grožį – kuria vyno etiketes.
Toliau kelionės maršrutas driekiasi link Noizydlio ežero, antro pagal dydį lygumų ežero Vidurio Europoje. Nendrėmis apaugę jo krantai priminė Kuršių marias. Vyndario G.Heinricho valdose svečius pasitinka būrys triukšmingų žąsų. Jos kaip šunys informuoja šeimininką, kad kieme pasirodė svetimi žmonės. Netoliese aptvare ganosi būrys gauruotų avių.
Netrukus tos gražuolės bus išvežtos į vynuogynus, kad nugraužtų žolę, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl avys ganomos vynuogynuose. Jų išmatose ir seilėse esantys mikroorganizmai papildo vynuogyno biologinę įvairovę.
Prie vyninės kaip dekoro detalės guli keli seni karvių ragai. „Jie jau atidirbo“, – šypteli Gernot. Tokius buvau mačiusi „Balto dobilo“ vyno parduotuvėje Vilniuje, kurioje didelė biodinaminio vyno pasiūla. Kai paklausiu, kur užkasa ragus su fermentuojamu mėšlu, vyndarys mosteli į tolumoje kalvos šlaite plytintį vynuogyną ir pasiūlo nueiti į rūsį, kur laiko džiovintas vaistažoles. Iš maišo ištraukia saują dilgėlių. Jos kvepia ir spalva išlikusi gundomai žalia.
Kai ateis laikas, iš žolelių bus daroma arbata ir vėliau bus išpurkšta vynuogynuose.
„Nuogas vynas užgimsta vynuogyne, – patikina vyndarys, kai pradedu kalbą apie taip jo paties pavadintą vyną. – Todėl svarbiausia yra išsaugoti gyvybės pilną dirvožemį. Viename valgomajame šaukšte sveiko dirvožemio yra daugiau bakterijų, nei Žemėje gyvena žmonių. Cheminėmis trąšomis jos nužudomos, ypač kai elgiamasi neatsakingai ir galvojama tik apie derliaus kiekį, o ne kokybę.
Paskaninti vyną arba padaryti pagal rinkos poreikį galima vyninėje pridedant įvairiausių priedų – tai ir daroma industrinėje vyndarystėje. Aš darau vyną iš tokių vynuogių, kokios užaugo vynuogyne, o kad jos mane džiugintų, turiu labai juo rūpintis.“
Dar vienas garsus ir pripažintas biodinamistas Fritzas Wieningeris daugiau nei prieš trisdešimt metų iš savo tėvo perėmė vyninės, kurios istorija neseniai pradėjo skaičiuoti antrą šimtmetį, valdymą. Šeimos vynuogynai plyti aplink Vieną. Tai viena iš dviejų sostinių, kuri turi vynuogynus, o jiems suteikta atskira apeliacija. Vyndarystė čia plėtojama daugiau nei 2700 metų. Šv.Stepono katedra pastatyta ant buvusio vynuogyno. Ragaudami ir kalbėdami apie Fritzo daromą vyną imame diskutuoti apie biodinaminio vyno, kuris ne visiems priimtinas, išskirtinumą.
„Aš ne kokakolą darau, kad ji visiems patiktų, – nusijuokia F.Wieningeris. – Pastebėjau, kad tokį vyną vis dažniau renkasi žmonės, kuriems rūpi, ką jie valgo, kaip produktai, iš kurių gaminami patiekalai, buvo auginami.
Kai žmonės supranta, kaip daromas industrinis vynas, jiems pasidaro įdomu rasti alternatyvų. Ir jie atranda ekologinį, biodinaminį ir natūralų vyną. Tai yra tokį gėrimą, į kurio kūrimą žmogus kišasi mažiausiai, nes nenaudoja kultūrinių mielių, kurios gali padidinti vyno aromatingumą, nenaudoja dirbtinių taninų, papildomai neprideda rūgšties.
Mes su kolegomis biodinamistais stengiamės išsaugoti tai, ką sukuria gamta. Panašu, kad natūraliausi dalykai tampa vis retesni, šių dienų pasaulyje tai yra tikroji prabanga.“
Viena kelionė, kupina naujų pažinčių, gerų emocijų ir patirties apie gamtos sukurtą vyną, baigėsi.
Austrai man patarė nuvykti į Prancūzijos Luaros slėnį ir aplankyti vyndarį Nicolas Joly, kuris Kolumbijos universitete yra įgijęs MBA diplomą, dirbo investicinės bankininkystės srityje, o dabar yra vadinamas biodinamistų vyndarių krikštatėviu.
Bet iš pradžių parsisiųsiu keletą jo parašytų knygų, nes ne kelionės dabar galvoje.
