Jos mama buvo katalikė, o tėvas – stačiatikis.
Stačiatikiai, kaip ir katalikai, Velykų datą nustato pagal mėnulį. Tai – pirmasis pilnaties sekmadienis po lygiadienio.
Dažnai stačiatikių ir katalikų Velykų datos nesutampa dėl keturiolikos dienų skirtumo, kurį lemia skirtingas Julijaus ir Grigaliaus kalendorių dienų skaičiavimas.
Tačiau kas ketverius penkerius metus viso pasaulio krikščionys Velykas švenčia tą pačią dieną. Tiesa, prieš Velykas stačiatikiai pasninkauja net septynias savaites.
„Iki šiol prisimenu, kad ir kiaušinius šeimoje dažydavome du kartus – katalikiškoms Velykoms ir stačiatikių. Tiktai pastarieji turėdavo būti kuo raudonesni, nes simbolizuoja Kristaus kraują.
Per stačiatikių Velykas ant stalo būdavo kur kas daugiau saldumynų. Nežinau, iš kur, bet sovietmečiu tėvai visada pasistengdavo gauti gerų šokoladinių saldainių“, – pasakojo Ieva.
Per stačiatikių Velykas šeima prie stalo sėsdavo anksti rytą. Prieš šventinius pusryčius ji su tėvu kasmet eidavo į Šv.Eufrosinijos Polockietės cerkvę, esančią Vilniaus stačiatikių kapinėse.
„Į cerkvę su tėčiu nešdavome pašventinti kiaušinius ir kasmet Velykoms gaminamą paschą. Po pamaldų aplankydavome netoli cerkvės palaidotus senelius ir prosenelius.
Ant jų kapų padėdavome po šventintą kiaušinį, saldainių ir degtinės „čerkutę“ (stikliuką)“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Ieva.
Ne kartą ji su tėvu yra dalyvavusi ir naktinėse Velykų mišiose. Cerkvėje jos prasideda šeštadienį apie 23 valandą ir tęsiasi visą naktį. Jų metu uždegama daug žvakių ir lampados, giedamos iškilmingos giesmės.
Tikima, kad Jėzus Kristus, prisikėlęs iš mirusiųjų, Žemėje išbuvo keturiasdešimt dienų.
Visą šį laiką stačiatikiai sveikina vieni kitus sakydami: „Christos voskres!“, „Voistyno voskres!“ („Kristus prisikėlė“, „Iš tiesų prisikėlė“.)
„Dabar jau savo šeimoje švenčiu Velykas tik kartą, nes išpažįstu katalikybę“, – prisipažino Ieva.
Nepaisant to, kad Ieva tapo katalike ir lankosi bažnyčiose, Velykų savo namuose vis tiek neįsivaizduoja be tik per stačiatikių Velykas gaminamo nuo senų laikų žinomo patiekalo – paschos.
„Vaikystėje prie stačiatikių Velykų ruošos visada prisidėdavo ir mano katalikė močiutė iš mamos pusės. Kaip sena vilnietė, žinojo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, žydų, rusų virtuvių paslapčių.
Džiovintų vaisių paschai su močiute visada eidavome pirkti į turgų. Didžiausias trūkumas ir delikatesas mano vaikystėje buvo džiovinti abrikosai.
Kol močiutė su mama gamindavo paschą, aš, joms nematant, kartais suvalgydavau pusę taip sunkiai randamų abrikosų“, – vaikystę prisiminė Ieva.
Šiemet ji dar prieš Velykas paschą gamino su savo paaugliu sūnumi Luku, kuriam, didžiai Ievos nuostabai, cukatos – saldinti ir išdžiovinti vaisiai – kažkodėl nepatinka – jų teko atsisakyti.
Stačiatikių pascha
Reikės:
- 1 kg varškės
- 4 kiaušinių
- 0,5 stiklinės cukraus (nors pagal receptą reikėtų 2)
- vanilės arba 2 šaukštelių vanilinio cukraus
- 200 g sviesto
- 100 ml grietinėlės
- po 50 gramų įvairių džiovintų vaisių: 2 rūšių razinų, spanguolių, slyvų, graikinių riešutų
- 200 g džiovintų abrikosų
Kuo daugiau vaisių, tuo skaniau! Dar labai tiktų pagardinti cukatomis ir kardamonu, bet Ievos sūnus jų nemėgsta, tai ji ir nenaudoja.
Sviestą išimkite iš šaldytuvo ir palaikykite šiltai. Trumpai pamirkę džiovintus vaisius ir riešutus juos nuplaukite ir susmulkinkite.
Išvirę 4 kiaušinius išimkite jų trynius.
Varškę pertrinkite per sietelį dideliu mediniu šaukštu. Kitame inde šaukštu sutrinkite kiaušinio trynius ir sviestą. Gautą masę sumaišykite su varške. Po truputį maišydami sudėkite smulkintus vaisius ir riešutus. Gautą masę sudrėbkite į marlę ir prislėgę 1 parą palaikykite šaldytuve.
Pasiruošti ir pagaminti užtrunka maždaug 1,5 valandos.
