Laisvės šventė žydams – be priespaudą primenančių patiekalų

Viso pasaulio žydai tūkstantmečius menančią savo istorijos ir religijos šventę – Pesachą švenčia pradedant nisano mėnesio (kovo arba balandžio) 15 diena: septynias dienas – Izraelyje, o gyvenantys ne istorinėje tėvynėje – 8.

„Pasauliečiai žydai, besilaikantys tradicijų, dažniausiai švenčia pirmąją ir paskutinę Pesacho dieną, susirinkdami su šeimomis vakarienės. Per visas Pesacho dienas sinagogoje meldžiasi labiau religingi žmonės“, – atskleidė J.Gliauberzonaitė.

Pesachas neretai sutampa su katalikų Velykomis. Šiemet jis prasidėjo balandžio 8-ąją ir tęsis iki 15 dienos.

Ši šventė siejama su izraelitų išsivadavimu iš vergovės Egipte. Toros žinovai Pesachą sieja ir su tautos gimimu.

Žydų išėjimas iš Egipto ir tapimas laisvais žmonėmis, laisva tauta minimas ir Biblijoje: žydus buvo pavergęs Egipto faraonas.

Nors pranašas Mozė maldavo jo paleisti žydus į laisvę, faraonas nesutiko, taip amžiams užtraukdamas egiptiečiams dešimt Dievo bausmių.

Bet izraelitai vis tiek sugebėjo ištrūkti iš vergovės Egipte. Nuo faraono kariuomenės juos išgelbėjo laiku prasiskyrusi Raudonoji jūra.

Bėgdami iš Egipto žydai neturėjo laiko sulaukti, kol pakils užraugta tešla duonai kepti, todėl per visą Pesachą nevalgoma jokių kildintos tešlos ar raugo turinčių patiekalų, nes jie primena priespaudą. Vietoj duonos valgomi paprastos tešlos paplotėliai – macai.

Jei žydų namuose vis dėlto iki Pesacho likdavo kokių nors kildintos tešlos produktų, juos galėdavo parduoti ne žydams.

„Bet tą sandorį galima sudaryti taip, kad tie produktai niekur nedingtų, o po Pesacho pardavimas nustoja galioti. Kitaip tariant, vykdavo žydų ir kitų bendruomenių bendradarbiavimas“, – linksmai pasakojo Judita.

Religingų žydų šeimose per Pesachą įprasta ne tik nevalgyti duonos ir panašių gaminių, bet ir taip išsivalyti namus, kad neliktų nė kruopelytės duonos ar pyragų.

Pesachą žydai visada praleidžia su šeimomis ir giminaičiais. Šventinės dienos prasideda ir baigiasi sederu – vakariene, ant kurios stalo turi būti įvairių simbolinę reikšmę turinčių produktų: vergovės kartėlį primenančių karčių žolelių, vakare tradiciškai išgeriamos keturios taurės raudonojo košerinio vyno arba vynuogių sulčių, dar viena taurė vyno įpilama Mesijo šaukliui pranašui Elijui.

Sedero metu hebrajiškai skaitoma Hagada, kurią sudaro Toros fragmentai, jų aiškinimai, pasakojimai, maldos ir kiti tekstai, skirti išėjimui iš Egipto prisiminti. Per šventinę vakarienę stengiamasi skirti dėmesio ir vaikams. Su jais žaidžiama ieškant maco gabalėlio – afikomano. Kas jį suranda, gauna dovanų.

Sederui pasibaigus linkima: „Kitais metais – Jeruzalėje.“ Taip išreiškiamas tikėjimas, kad Jeruzalėje bus atstatyta senoji žydų šventykla.

Sedero vakarienė neapsieina ir be simbolinės lėkštės. Į ją dedamas virtas kiaušinis, primenantis auką, kuri būdavo atnašaujama per tris didžiąsias šventes – Pesachą, Šavuotą ir Sukotą.

Į lėkštę dedamas ir gabalėlis košerinio gyvūno mėsos su kaulu, kuris primena Pesacho avinėlį, taip pat karčių prieskoninių žolelių.

Per sedero vakarienę žydai ragauja ir tiršto trintų obuolių, migdolų, cinamono, imbiero, graikinių riešutų ir vyno mišinio.

Jis primena molį, iš kurio izraelitai Egipte gamino plytas. Ant stalo būtinai turi būti ir nekarčių daržovių – bulvių, salierų, ridikėlių, salotų lapų.

Judita iš vaikystės prisimena, kad močiutė pagal visus reikalavimus per Pesachą ant sedero vakarienės stalo dėdavo tik šiai šventei skirtus indus ir įrankius. Po Pesacho juos sudėdavo į tam skirtą vietą ir iki kitų metų net neprisiliesdavo.

Anksčiau Lietuvoje macų Pesachui žydai gaudavo sinagogose, kur jie ir būdavo kepami. Dabar jau niekas nebekepa ir kasmet sulaukia nemenkos jų siuntos iš Izraelio.

„Džiaugiamės, kad Lietuvos žydų bendruomenės užsakymu visas konteineris macų į Lietuvą buvo atgabentas dar iki karantino. Kiekvienam bendruomenės nariui buvo skirta po kilogramą sverianti dėžutė macų. Taigi tas konteineris buvo tikrai nemažas“, – pirmojo sedero išvakarėse pasakojo Judita.

Pesacho vakarienės Judita neįsivaizduoja be savo močiutės kasmet gaminto jautienos troškinio „Floimen cimes“. Kol močiutė buvo gyva, šį gerai kiekvieno žydo namuose per Pesachą žinomą patiekalą gamindavo tik ji. Dabar Juditai tenka prisiminti močiutės pamokas ir pačiai paplušėti.

Jautieną su svogūnu reikia virti ne mažiau nei dvi valandas. Išėmus svogūną sudėti slyvas ir virti dar valandą. Po to sudėti bulves, o joms išvirus – išsilydžiusį karamelizuotą cukrų. Kam yra tekę valgyti „Floimen cimes“, pasakojo, kad jautiena tiesiog tirpsta burnoje.