Pernai rudenį atsidarė restoranas, pavadintas „Pink & Yellow“. Restoranas dabar jau moderniame pastate turi terasą, į kurią pakilus galima pasigrožėti miesto vaizdais. Apie anksčiau šioje vietoje buvusį gėlių turgelį turbūt jau niekas ir neprisimena. Ši zona atsinaujino visu 100 procentų.
Iš anksto nebuvome užsisakę stalelio, tačiau malonus restorano kolektyvas rado vietelę vakarui praleisti ir be rezervacijos. O po kelių minučių jau galima mėgautis putojančio vyno taure.
Esu labai paprastas ir galvoju paprastai. „Pink & Yellow“ – spindintis retro stiliaus restoranas, kuriame dominuoja apvalūs stalai ir minkštos besisukančios sofutės. Kaip mėgstu sakyti, – „classy“.
Tačiau kyla klausimas: kodėl „Pink & Yellow“? Rožinė ir geltona? Dėl geltonos kaip ir viskas aišku, jos apstu restorano interjere, o vienintelis dalykas, kuris buvo „pink“ – tai mus aptarnavusios moters megztukas. Spėju, pavadinime slypi kur kas daugiau nei interjero spalvos, bet nesiaiškinau – tiek to, juk atėjau gerai praleisti laiko ir paragauti šios virtuvės patiekalų.
Meniu nėra platus. Keletas užkandžių, pora sriubų, keletas karštų ir keli desertai. Šiandien tai labai populiarus restoranų konceptas. Virtuvė gana atvira, gali išgirsti čežančius puodus ar čirškančias keptuves. Atidavimo stalą ir ant jo baigiamus ruošti patiekalus irgi matome.
Mano manymu, meniu labai europietiškas ir artimas madas sostinėje diktuojantiems restoranams. Nors bandoma paįvairinti meksikietiškos virtuvės skoniais, žodžiai „Mole“ ar „Nachos“ šiuo metu žmonėms tikrai nėra nauji ar nepažįstami, ypač tiems, kurie domisi maisto kultūra.
Šaltas užkandis – tuno tartaras – įprastas Vilniaus senamiesčio restoranų patiekalas, jo paragauti galime daug kur. Seniau būtum galėjęs nustebinti svečią šviežiu „Yellow fin“ tunu, dabar prekybos centre gali įsigyti ne pačios blogiausio kokybės tuno ir susimaišyti tartarą pats, na, bet dažniausiai vis tiek eini jo valgyti pas profesionalus.
„Pink & Yellow“ restorane tuną gauname lengvai marinuotą sojų ir ponzu padaže, patiektą su kapotu avokadu – sakyčiau, kaip ir daugelyje restoranų, bei neįprastu morkų tyrės deriniu. Prie jo gauname karštą duonelę.
Labai klasikinis derinys, tačiau tiek avokadas, tiek morkų tyrė gelia dantis, matyt, patiekiama iškart iš šaldytuvo, ir jie neturėjo galimybės pasimėgauti virtuvės šiluma. Juodųjų sezamų sėklos, kurios atsiskleidžia paskrudintos, šiame patiekale „žalios“, todėl suteikė nereikalingo kartumo.
Šiuo metu esu pamišęs dėl kukurūzų, todėl buvo puiki proga paragauti patiekalo, apie kurį suku galvą jau ne vieną mėnesį – tai kukurūzų sriuba.
Čia ją valgome su elnienos ravioliais, svogūnų trapučiu. Sriuboje, sakyčiau, pasigendu intensyvesnio kukurūzų skonio, jį užgožia sultinys ir grietinėlė, svogūnai taip pat suteikia sriubai gana ryškaus skonio, kuris paslepia kukurūzus. Ravioliai puikiai išvirti, tačiau jei pasakytų, kad ten buvo troškinta jautienos mentė, ne elniena, tikrai nesiginčyčiau, nes nei tekstūra, nei skoniu mėsa nebuvo kažkuo ypatinga.
Sviestažuvė – tikrai vertas paragauti patiekalas. Paprastas, tačiau įdomus garnyras ir tobulai iškepta žuvis, ką aš ir vertinu labiausiai. Sviestažuvė viena iš tų žuvų, kuri tarp virėjų yra labai mėgstama. Ji neturi kaulų, standi, tačiau yra ir juodoji jos pusė – vos kelios akimirkos ilgiau ant ugnies, ir žuvis, kuri tekstūra artima tunui, gali tapti nevalgoma. Ši žuvis reikalauja nemažai dėmesio, kol pasiekia svečio lėkštę, nevalia jos palikti be priežiūros.
Restorano virtuvė ją patiekia lengvai rūkytą (keptą grilyje), ir skoniu priverčia nukeliauti į Lietuvos pajūrį, kur vasara neįsivaizduojama be šviežiai rūkytos žuvies.
Kiekvienas save gerbiantis žmogus, besilankantis restoranuose, jautienos žandą įvardintų kaip patiekalą, kuris prieš penkis metus buvo tendencija. Dabar jį neretai galima išvysti net dienos meniu. Priežastys yra labai paprastos: subproduktai, vertinant kainą, net labai priimtini.
Jautienos žandas – vienas iš produktų, kurį, kaip aš sakau, sudėtingiausia sugadinti, nors tikrai įmanoma. Dabar didžioji dauguma maitinimo įstaigų naudoja „Sous vide“ virimo techniką, kuri leidžia produktą ilgai virti nustatytoje temperatūroje.
Čia jis patiekiamas su muskatine bulvių espuma (putomis), troškintais raudonaisiais kopūstais ir krapų sniegu. Prisipažinsiu – esu žando fanas, tačiau šis nebuvo pats geriausias, blogiausias taip pat. Bulvių espuma paskleidė muskato kvapą, kuris nuteikė labai gerai, tačiau tekstūra nebuvo tobulos konsistencijos. To priežastis, mano manymu, netinkama bulvių rūšis arba gaminimo būdas, nes vienintelis dalykas, kuris jautėsi burnoje – tai bulvių krakmolas.
Žandas buvo išvirtas idealiai, bet „mole“ padažo ten taip ir neradau. Raudonieji troškinti kopūstai – tvarkoje, nors nesu jų gerbėjas, krapų sniegas – galbūt, tačiau, tai buvo tikrai ne tas patiekalas, kuris būtų vertas visų 16 eurų. Patiekalas apie nieką, mažai paieškota.
Dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai trukdė mėgautis patiekalu – atskiri indai. Žinoma, ne visi žmonės sureikšmina tokius dalykus, tačiau esu vienas iš tų, kurie restorane nori jaustis atsipalaidavę ir negalvoti, kaip atsigerti putojančio vyno nepaleidžiant įrankių, nes nelabai kur turėjau juos pasidėti – nebent tiesiai ant baltos staltiesės. Įrankiai neproporcingai dideli dubenėliams ir krenta iš jų.
Didžiausias „Pink & Yellow“ privalumas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo durų iki durų, liaudiškai tariant, „paturėjo“. Tokio serviso dažnai pasigendu net aukščiausio lygio restoranuose.
Manau, dar ne kartą teks išmėginti šią vietą. Tikiuosi, kitą kartą nustebins labiau.
