Žodžiu „Wasabi“ vadinamas japoninis pipirkrienis. Nors šio augalo lapai yra valgomi, šaknys yra vertingesnės. Ryškiai žalios šaknys yra smulkinamos ir malamos, kad iš jų būtų galima išgauti tą vasabių pastą, kurią japonai mėgsta valgyti su žuvimi.
Japoninis pipirkrienis taip vadinamas ne be reikalo – nors jis auginamas ir kitose šalyse, natūraliai šis augalas auga drėgnose Japonijos upių pakrantėse.
Komercinis japoninio pipirkrienio auginimas yra labai sunkus darbas. Problema ta, kad tai laukinis augalas, kuris taip niekada ir nebuvo sukultūrintas. Todėl jį prižiūrėti tenka rankomis.
Nepadeda ir tai, kad šis japoninis pipirkrienis yra labai lepus – jis veši tik tada, kai turi labai daug drėgmės, negauna tiesioginių saulės spindulių ir aplinkos temperatūra svyruoja tiksliai tarp 8 ir 20 laipsnių Celsijaus.
Trumpai tariant, jis yra labai brangus ir už Japonijos ribų tikrųjų vasabių produktai sutinkami nepaprastai retai.
Nesupraskite klaidingai – galite gauti ir tikros vasabių pastos, tačiau tai iš karto suprasite iš kainos. Tai, ką azijietiško maisto restoranuose valgome mes, yra „seiyō wasabi“ – vakarietiški vasabiai. Krienai, garstyčios, krakmolas ir žali maistiniai dažai, kurie kartais pakeičiami špinatais – ta žalia pasta neturi jokių japoninio pipirkrienio pėdsakų.
Vėlgi, tai nėra labai blogas pasirinkimas. Mūsų vasabiai skoniu yra labai artimi tikriems. Aišku, tie, kurie yra ragavę tikro, japoniško vasabio, jums iš karto pasakys, kad skirtumas egzistuoja, bet jis nėra drastiškas.
Japoninis pipirkrienis yra bastutinių šeimos augalas. Bastutinių šeimoje yra ir krienai, ir garstyčios, ir ropės, ir daug kitų daržovių. Bet, aišku, jei kada lankysitės Japonijoje, išbandykite ir tikrą vietinį vasabį – galėsite savo draugams, sušių mėgėjams, girtis, kad valgėte tai, ką jie mano, kad valgo.
