Iš žvejų giminės kilęs palangiškis pasakė, kas svarbiausia rūkant žuvį

„Esu iš žvejų giminės“, – sako vos dvidešimt šešerių sulaukęs rūkyklos „Plekšnė migloje“ įkūrėjas ir pasakoja, kad visas jo laisvas laikas dingsta prie upės ar ežero su meškere, o pagautas žuvis jis paleidžia atgal į vandenį. Tegu plaukioja... 

Žvejyba Martyną užkrėtė senelis, nuo mažens jį pasiimdavęs kartu. 

„Mūsų šeimoje visi žvejojo ir skaniai žuvį ruošė, – pasakoja. – Gal todėl ūgtelėjęs sugalvojau kieme pasidaryti rūkyklą iš išsirūkyti šviežios žuvies. 

Rūkykla buvo rankų darbo, nedidelė, bet labai tinkama eksperimentams. Gal dešimt metų jie tęsėsi, kol atradome, kiek druskos geriausia dėti, kokius prieskonius barstyti ir kokiomis malkomis rūkyklą kūrenti, kad žuvis būtų pati skaniausia“. 

Dešimt metų trukę eksperimentai nepraėjo veltui – vieną dieną Martynas šeimoje pasidalijo sumanymu rūkyklą iš kiemo perkelti į vidų ir sukurti tokią, kad žmonės galėtų matyti ne tik kaip žuvis rūkoma, bet ir kaip ji ruošiama, kad visas procesas – lyg ant delno. 

Iš pradžių savo sumanymą norėjęs įgyvendinti savo gimtajame mieste – Palangoje, vėliau persigalvojo ir su visa rūkykla išvažiavo į Vilnių, į „Benedikto turgų“.  

„Tai buvo sudėtingas projektas, – šiandien sako. – Reikėjo viską sugalvoti taip, kad žmonės galėtų matyti procesą, bet aplink nesijaustų dūmų kvapo. Atsivežę šviežią žuvį, per naktį sūdome, ryte barstome prieskonius ir dedame į rūkyklą. Po dviejų ar penkių valandų traukiame, ir jau galima valgyti“. 

Jokių priedų, kad žuvis ilgiau liktų šviežia, Martynas nenaudoja. Sako, netgi druskos beriąs mažiau nei įprasta: „Mums nereikia žuvies laikyti keletą dienų, iš rūkyklos ji iškart iškeliauja į valgytojų namus.

Prieskonių irgi nepadauginame, juk svarbiausia ne jie, o žuvies skonis – šiek tiek pipirų, česnako. Kai kurioms tinka ir truputis džiovintų saldžiųjų paprikų“. 

Nors ir išsiaiškinęs, kaip žuvį rūkydavo senovės lietuviai, Martynas visos patirties iš jų neperėmė – į savo rūkyklą jis deda ne šlapias, kaip įprasta, o sausas juodalksnio malkas. „Dėl šlapių malkų, – sako jis, – yra daugiau dūmų, bet sausų malkų dūmas švelnesnis, sveikesnis“.  

Savaitgalius su meškere rankoje prie upės ar ežero mėgstantis leisti vyras savo sugautų žuvų į rūkyklą ne tik neveža, bet ir visą laimikį paleidžia. 

„Tegu veisiasi“, – sako ir prasitaria apie dar vieną savo laisvalaikio leidimo būdą. Kai prasideda lašišų nerštas, jau keletą metų Martynas su draugais lašišas saugo nuo brakonierių. 

„Situacija keičiasi, lašišų pastebimai padaugėjo, o brakonierių sumažėjo“, – šypsosi ir priduria, kad žuvį saugoti turėtų būti kiekvieno žvejo pareiga. 

Jei norisi paskanauti rūkytos žuvies, iš rūkyklos sau jis dažniausiai traukia ungurį ir šamą. Nevalgo jų karštų, sako, daug skaniau, jei šaldytuve pastovi. Šiltas skanu ešerys ir lašiša.

Vis dėlto, jeigu rūkytos žuvies nusipirkote daugiau, nei galėjote suvalgyti, Martynas siūlo keletą būdų, kaip ją panaudoti naujam, netikėtam patiekalui. 

Pomidorą smulkiai supjaustome, pagardiname baziliku, išmaišome. 

Keptuvėje iškepame kiaušinį, pabarstome jį druska bei pipirais. 

Ungurį supjaustome plonomis riekelėmis ar kubeliais. Ant duonelės tepame užtepėlę, dedame ungurio gabalėlius ir pomidorus, o ant jų – keptą kiaušinį.

Varškę sumaišome su grietine ir kiaušiniais. Į masę dedame smulkintas prieskonines žoleles, beriame žiupsnelį druskos bei pipirų. Sudedame smulkintą lašišą, nuplautus bei nusausintus, nepjaustytus špinatus, susmulkintus vyšninius pomidoriukus, gerai išmaišome.  

Visą šią masę dedame į sviestu išteptą kepimo indą ir šauname į 170-180 laipsnių orkaitę maždaug 15 minučių.

Gražiausia patiekti kepimo inde. Nepamirškite pagardinti šaukštu natūralaus jogurto ar grietinės.