Bet tik prieš gerą mėnesį sužinojau, kad Kauno Šilainių mikrorajone stūkso ne ką mažesnis statinys.
Tai man pasufleravo publikacijos spaudoje – iš jų sužinojau, kad „Bernelių užeiga“ švenčia 20 metų jubiliejų.
Toks ilgas laiko tarpas – didelis iššūkis bet kuriai maitinimo įstaigai. Statistika graudi: daugelis užsidaro per pirmuosius dvejus metus.
Tad smalsumo vedami vieną savaitgalį nuvykome pietų.
Gražus medinis statinys, primenantis didelę dvarponio trobą su jaukiu kiemeliu, kuriame, kaip supratau iš likusių stalų, veiksmas vyksta ir vasarą.
Vidus – lyg pastato fasado tęsinys, toliau plėtojama senovinės gryčios tema. Gaila, kad tuo metu ten pietavo daug žmonių, nesinorėjo, kad klientai patektų į kadrus, tad vidaus nuotraukos – tik kelios, nors norėjosi jų padaryti daug daugiau.
Tai, kad buvo stumdomi ir baltomis staltiesėmis dengiami staleliai, intensyviai buvo ruošiamasi ne vienam banketui, bet kuriam šios srities profesionalui padiktuoja galimas klientų traukos priežastis: skanus maistas arba žemos kainos. Bet tai tik dvi priežastys, tarp kurių gali būti ir Šilainių mikrorajonas – vietoje atšventei, ir pėsčias grįžai namo.
Tad sėdame prie laisvo stalelio ir pradedame ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.
Meniu lyg ir kažkur matytas, jei neklystu – „Burmistre“, apie kurį neseniai rašiau.
Kainos. Žvelgiant į patiekalų nuotraukas valgiaraštyje, jos išties nesikandžioja. Porcijos didelės ir atrodo gundančiai. Tad tai galėtų būti viena iš ilgo „Bernelių užeigos“ gyvavimo priežasčių.
Maistas. Firminė baravykienė (4,50 euro) buvo tiršta, skani sriuba, kurioje plaukiojo net ir stambiai pjaustytų baravykų. Sriuba būtų gera, jei ne jos pateikimas.
Jau ne kartą man teko valgyti sriubą, supiltą į išskobtą duonos kepalą. Ir kaskart valgydamas tokią sriubą aš pabrėžiu tą patį: man gaila duonos, kuri, atlikusi lėkštės vaidmenį, po to keliauja į šiukšlių dėžę.
O ir tiems, kurie skobia jos vidų ir ruošia vietą sriubai supilti, noriu palinkėti, kad tam procesui skirtų daugiau meilės. Nes man patiekta duonelė buvo skubančio žmogaus išpjaustyta. Vidaus kraštai nepadailinti, o ir pačią ertmę buvo galima labiau pagilinti. Toks jausmas, kad šį darbą atliko pavargęs žmogus, kuris ties viduriu sustojęs nusprendė toliau nebesikankinti... Bet pati sriuba išties skani.
Katinienė užsimanė kažko kaimiško, ir tai puikiai atspindėjo kalakutienos kukuliai (5,90 euro). Puiki idėja pateikti juos atskiroje keptuvėlėje, nes sudėjus viską į vieną lėkštę, visas turinys būtų plaukęs gausiame padaže. Rauginti, o ne marinuoti agurkai buvo dar viena detalė, kuri leido pajusti kaimišką dvasią.
Vienintelis minusas – šalta bulvių košė. Jei kukuliai buvo tokie karšti, kad prieš dedant į burną teko vėją po nosimi pasitelkti, tai bulvių košė buvo senokai atvėsusi. Kas ir kodėl pamiršo ją pašildyti prieš dedant?
Užtat mano pasirinktos tigrinės krevetės keptuvėlėje (10,90 euro) buvo be priekaištų. Puikus derinys: daržovės, aštrokas padažas, į kurį buvo sudėtas visas turinys, bei apskrudintos prancūziškos duonelės riekelės.
Užsisakydamas patiekalą maniau, kad rasiu tik kelias krevetes, bet tai, ką gavau, mane maloniai nustebino. Tai nebuvo daržovių troškinys, paįvairintas keliomis krevetėmis. Tai buvo traškios krevetės, gardintos lengvai troškintomis daržovėmis.
Nors „Bernelių užeiga“ gali pasigirti atskiru desertų meniu, mes tą pramogą pasilikome kitam kartui. Desertui užsisakėme cepelinų porelę. Ir likome tuo sprendimu patenkinti. Neklauskite, kur mums tiek telpa, bet cepelinai buvo pernelyg skanūs, kad paliktume nesuvalgę.
Tiesa, visai pamiršau girą (200 ml – 1,60 euro). Užeiga išties gali girtis gaminanti skanią naminę girą. Joje plaukiojo razinos, ko dažnai pasigendu kitose maitinimo įstaigose. Razinos giroje – tai ne tik graži detalė, bet ir puikus būdas pagyvinti šio gėrimo skonį.
Vertinimas. Papietavę su Katiniene buvome nusprendę vertinti šią maitinimo įstaigą 4/5. Ta šalta košė buvo vienintelis minusas, kuris neleido mums palikti lipduko, atspindinčio puikų įvertinimą (5/5). Bet dabar rašydamas apžvalgą ir apmąstydamas tai, ką ten patyrėme, suvokiu, kad vis tik jie verti aukštesnio balo.
Vien matant, kaip pokyliams ruošėsi padavėjai, kurie po salę bėgiojo lyg skruzdėlės, tik įsivaizduoti galima, kas tuo metu vyko virtuvėje. Tad stebuklas, kad, turėdami tokį krūvį, jie neužsidarė norėdami ramiai pasiruošti banketams, bet sugebėjo pamaitinti visus užsukusius.
Tad garbingo jubiliejaus proga ir už tai, kad vis dar laikotės lietuviškų tradicijų atnaujindami meniu ir palikdami dalį lietuviškų patiekalų, aš jums rašau 5/5 ir pažadu, kad dar ne kartą užsuksiu.
