Smalsu bus sužinoti, ar jums lankantis maitinimo įstaigose teko sutikti kokį tipą iš mano paminėtų? Jei taip, komentaruose pasidalinkite savo įspūdžiais. O taip pat gal sugalvosite ir pasiūlysite dar kokį tipą, kurio nepaminėjau?
Tad pradedame.
1 tipas. Išsižiojęs mėmė – tai personažas, kuris niekur nespėja, nes niekur neskuba ir visada kelis kartus virškina prie stalelio išgirstą užsakymą.
Taip pat jis kelis kartus pakartos išgirstą užsakymą. O jei užsakyto maisto kiekio jo akiai atrodys per daug jūsų kompanijai, nepasigėdys perklausti: kur jums tiek tilps?
Reikės nemažai argumentų įtikinti, kad užsakytą maistą jūs įstengsite suvalgyti. Aišku, prireiks rimtų argumentų, tokių, kaip „nuo ryto nevalgėme“, arba „aš mėgstantis pavalgyti“, arba „aš tik degustuoti atėjau“. Tiesa, geriau paskutinio argumento nenaudoti, pokalbis užsitęs dar pusvalandžiui.
Dažniausiai mėmė galvoja, kad jį supa vieni kvailiai (kvailių pasitaiko ir tarp klientų, ir tarp kolegų), kurie nieko nesupranta ir tik savo kvailomis pastabomis bei dažnais paraginimais trukdo jam dirbti.
2 tipas. Juokai ne vietoje – tai žmogus, vaikštantis anekdotas, kuris lyg enciklopedija sukaupęs savyje visus pasaulio anekdotus, bet skaldantis juos visada ne laiku ir ne vietoje. Jis nesugeba nustatyti, kuriems klientams reikalingi anekdotai, o kuriuos perdėtas dėmesys ir dažnas lindimas į akis su lėkštais bajeriais siutina.
Klientams prisėdus jis per pirmas bendravimo minutes nesugeba išsiaiškinti, koks jų anekdotų suvokimo lygis ir kuriuos naudoti vieniems, kuriuos kitiems, o prie kurių geriau išvis neužsiminti, kad juos žinai.
Trumpai tariant – šis padavėjas visus sutinka ir išlydi su tais pačiais anekdotais ir juokeliais. Jis lyg daktaras, kuris ir nuo viduriavimo ir nuo gerklės peršalimo ar depresijos skirs tą pačią „Smectą“... Žinoma, grįžęs nuo stalelio į virtuvę nepamirš kolegoms pasiguosti, kad ir vėl eilinis stalelis žmogelių be nuotaikos arba lėtai mąstančių estų, kurie niekaip nesupranta, kurioje vietoje jau reiktų pradėti juoktis.
3 tipas. Žmogus žaibas – visur ir visada skubantis padavėjas. Dažniausiai jis pasišalina nuo stalelio dar nebaigęs priimti užsakymo, nes jam pasirodė, kad klientai jau viską užsakė. O pasišalino, nes prisiminė kitą užsakymą, ir jam toptelėjo mintis, jog tas užsakymas jau turėtų būti pagamintas.
Žinoma, prabėgdamas su garuojančiais karštais patiekalais pro stalelį, prie kurio vis dar sėdi išsižioję klientai, nes nesuprato, kaip čia jis galėjo pasišalinti nebaigęs priimti užsakymo, jis visada atsiprašys ir pasakys, kad neilgai trukus jis prie jų sugrįš. Tą patį atsiprašymą jis pakartos dar keletą kartų prabėgdamas pro šalį, nes pamiršo klientams, kurie gavo karštus patiekalus, nunešti įrankius, o užsakyme virtuvei reikėjo prirašyti dar vieną karštą, kurį per skubėjimą irgi buvo pamiršęs užsakyti.
Žodžiu, jis taip pluša visą dieną, o vakare vietoje įvertinimo - vienos pastabos iš administratorės ir kolegų.
4 tipas. Mumija – tai žmogus, kurio veido išraiška nepasikeistų nei palaidojus artimą žmogų, nei laimėjus milijoną. Nesujudėtų nė vienas raumuo, kuris atsakingas už veido papuošimą šypsena ar sugebantis ašarų latakais išstumti kelias ašaras.
Žodžiu, stovi tokia mumija prie jūsų stalelio, o jūs tik stebitės, kodėl dingsta gera nuotaika, kurią jūsų kompanija atsinešė ateidama. Visų veidai pamažu tampa panašūs į mumijos, nes jau joks juokelis iš kompanijos draugų „nepramuša“ net dirbtiniam juokui.
Nes jis – „profesionalas“, kuriam nedera prie kiekvieno stalelio laidyti šypseną ar juokelius ar tiesiog nusišypsoti klientus sutinkant. Nėra laiko, nes jo pagrindinis tikslas – nesuklysti priimamt užsakymą ir, laiku jį atnešus, sulaukti atsiskaitymo. Na, o žvygauti tegu klientai žygiuoja į cirką, čia rimta kavinė ar restoranas.
Galėčiau paminėti dar ne vieną personažą, į kurį įsijaučia padavėjai, bet nesiplėsiu ir nebeskaudinsiu šios profesijos atstovų, kažkuriame iš tipų atpažinusių save.
Tiesiog noriu palinkėti visiems padavėjams be išimties:
– eidami prie stalelio visada sugebėkite per pirmąsias apsikeistas mandagumo frazes su klientu nustatyti, ar šiems svečiams jūsų anekdotai ir draugiškas dėmesys bus įdomus;
– nepamirškite, kad priimdami užsakymą priklausote tik tam staleliui, ne kitiems, o nuo kitų stalelių pasiekiantys pageidavimai ar praeinančių kolegų užuominos apie virtuvėje jau garuojančius patiekalus yra tik antro būtinumo darbai. Užsakymo metu visas dėmesys turi būti sukoncentruotas į to stalelio, prie kurio stovite, publiką;
– nebūkite stuobriai ar mužikai, kurie stebisi, kodėl klientai užsisako ne tik karštą patiekalą, bet ir sriubą, salotas ir dar desertą. Nors kitas pasisotina suvalgęs vieną sriubos lėkštę, nevaržykite kliento pasirinkimo;
– taip pat niekada nesistebėkite, kodėl klientai iš karto užsako daug alkoholinių gėrimų, jei jūs dažniausiai lūžtate po taurės vyno. Nesirkite už kitus, negluminkite klientų savo nuostabomis, kam tokie gausūs užsakymai. Tiesiog nepamirškite, kad dirbate pelno siekiančioje įmonėje, ir klientai pas jus ateina išleisti pinigų.
Profesionalo padavėjo pagrindinė užduotis – padėti klientui kuo plačiau atverti piniginę ir iš restorano išeiti su puikia nuotaika bei gerais prisiminimais. Tad tam pasitelkite ne tik visas žinias, bet ir savo žavesį bei sugebėjimą laiku ir vietoje mėtyti juokelius.
Na, o tada, kai mėmės kartu su mumijomis ir kitais nevykusiais tipais po darbo namo važiuos mikriuku, jūs, skirtingai nei jie, važiuosite automobiliu, kurį nusipirksite iš arbatpinigių.
