Pasakysiu trumpai – toje įstaigoje lankėmės pirmą ir paskutinį kartą. Veido procedūrą, kuri turėjo trukti visą valandą, teko nutraukti, nes ją greičiausiai atliko virtuvės darbuotoja, kuri su tokiu užsidegimu kočiojo veidą ir makalavo po burną pirštais, kad atrodė, jog jai duota užduotis pakoreguoti žandikaulio padėtį.
Bet apie tragišką požiūrį ir elgesį su klientais – atskiroje apžvalgoje.
Ką, jūsų manymu, svetimame mieste turi veikti Katinas, kai viena įstaiga jį gerokai nuliūdino ir suš...o nuotaiką (nepabijokime to žodžio – tądien aš dar ne tokių mintyse panaudojau, norėdamas apibūdinti būseną, kuri mane apėmė po bendravimo su nekompetetingais SPA darbuotojais)?
Žinoma, nebesinorėjo jokių eksperimentų.
Teatleidžia man restoranas „Toli toli“, tą dieną numatytas mano taikinyje. Vietoje eilinio eksperimento pasirinkau jau išbandytą maitinimo įstaigą – „Sicilia“. Prieš porą metų jie mūsų nenuvylė, tad užsukę vėlyvų pietų tikėjomės, jog geras maistas praskaidrins sugadintą nuotaiką.
Kuklus, bet neapsakomai jaukus interjeras, mus pakerėjęs pirmą kartą, tokius pat jausmus sukėlė ir šį. O dar ir ant staliukų degančios žvakės leido pasimiršti nuo prieš tai patirto košmaro SPA centre.
Katinienė, nenorėdama didesniais išgyvenimais apkrauti ir taip didelį stresą patyrusio žandikaulio, pasirinko lietinius su obuoliais.
Na, o Riebus katinas, kaip visada – nė dienos be mėsos, tad į draugiją aitriajai sriubai užsisakiau jautienos antrekotą.
Dažnai tenka skaityti, kad ne tik mano bet ir kitų tinklaraštininkų tekstai bei vertinimai priklauso nuo tos dienos nuotaikos. Na, nė velnio, gerbiamieji. Vadovaujantis jūsų logika, po patirto pažeminimo SPA centre aš „Sicilijoje“ turėjau daužyti indus dar net maisto neparagavęs, nes tokia sup..tai „gera“ savijauta buvo. Tuo momentu galėjau nagais asfaltą ardyti nejausdamas skausmo, nes fizinis skausmas yra kelis kartus mažiau skausmingas nei moralinis.
Bet nei aš asfaltą gadinau centrinėje Druskininkų gatvėje, nei lėkštes daužiau restorane. Aš tiesiog mėgavausi aštria sriuba, po kurios atėjo eilė sultingam jautienos kepsniui.
Su džiaugsmu stebėjau, kaip skaniai Katinienė valgo blynelius ir nenustoja jų girti.
Tegu patiekalų nuotraukos kalba pačios už save. O aš nuo savęs tik pridursiu, kad „Sicilia“ galima drąsiai laikyti pavyzdžiu to, kaip turi dirbti padavėjai, kokius patiekalus iš virtuvės turi gauti klientai.
Ir jei visi restoranai bus panašaus lygio, kur vertinant kainos ir kokybės santykį kokybė ženkliai lenkia kainą, mūsų apžvalgos susidarys vien tik iš pagyrų.
Antrą kartą iš eilės vertinu šį restoraną riebiu 5/5. Ir jei kada nuvyksite į Druskininkus ir, kaip mes, nenorėsite eksperimentuoti, drąsiai judėkite link „Sicilijos“. Manau, jie tam ten ir yra, kad ne tik džiugintų klientus, bet ir užtušuotų kaimynų trūkumus ir garsintų Druskininkų vardą.
