Sėdėdami tokioje palapinėje, gardžiuodamiesi paprastu, bet skaniu maistu, o sutemus pro stogą dengiančių eglišakių tarpus stebėdami žvaigždes ir prisimindami savo istoriją bei tai, kad virš jų yra Visagalis, kiekvieną rudenį žydai švenčia Sukotą, arba Palapinių šventę.
Sukotas yra viena svarbiausių judėjų švenčių, žyminti žydų tautos išsilaisvinimą iš Egipto faraono nelaisvės ir net 40 metų trukusias klajones po Sinajaus pusiasalio dykumas.
Kaip ir dauguma žydų švenčių, Sukotas yra kilnojama šventė, visada švenčiama rudenį, rugsėjo ar spalio mėnesį. Jos data nustatoma pagal Mėnulio kalendorių. Šiemet savaitės trukmės Sukotas prasidėjo spalio 13-ąją.
Ši šventė patenka į didžiųjų žydų švenčių ciklą, kuris prasideda žydų Naujaisiais metais Roš Hašana, vėliau ateina Jom Kipuras – žydų atgailos diena, o po to būna Sukotas.
Į šį švenčių ciklą patenka ir turbūt žinomiausia šios tautos atstovų šventė Chanuka.
Lietuvos žydų bendruomenė šįmet per Sukotą sulaukė ir išskirtinio svečio, vieno geriausių aškenazių virtuvės žinovų, niujorkiečio Jeffrey Yoskowitzo, kuris drauge su „Beigelių krautuvėlės“ vyriausiąja kepėja Riva Portnaja gamino aškenazių virtuvės patiekalus, skirtus Sukotui.
Gyvenimas persikelia į palapinę
Tad kokia gi šventė yra Sukotas ir kaip ji švenčiama? Lietuvos žydų bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė pasakojo, kad svarbiausias šventės tikslas – paminėti žydų tautos išsilaisvinimą iš faraono ir 40 metų trukusį gyvenimą Sinajaus pusiasalio dykumose.
„Jiems reikėjo kur nors gyventi, tad turėjo pasistatyti namus. Bet dykumoje statybinių medžiagų rasti sunku, tad statėsi namus iš to, ką rasdavo, o stogą dažniausiai atstodavo palmių lapai, pro kuriuos, kad ir kaip pastatytum tą namelį, vis tiek matydavosi kažkiek dangaus.
Kad prisimintų šią istoriją, žydai kasmet švenčia Sukotą ir prie savo namų pasistato palapines, vadinamas sukomis, kuriose septynias dienas gyvena ir valgo“, – paaiškino Dovilė.
Lietuvoje palmės neauga, tad litvakai sukų stogą dengia eglišakėmis, pro kurias irgi matyti žvaigždėtas dangus.
Turi litvakai ir savą pavadinimą sukoms. Jas mūsų krašte jas vadina kučkomis.
Palapinės, kaip pasakojo litvakai, paprastai turi tris sienas, dabar dažniausiai uždengiamas polietilenu ar kuo papuola. Ketvirtoji pusė yra atvira, kad galėtų užeiti praeiviai ir pasivaišinti.
Žydai turi netgi gražią tradiciją – per Sukotą į svečius pasikviesti ir pavaišinti vargetas, prisimindami, kad ir patiems kažkada teko vargti.
Iš išorės labai paprastos, bet viduje sukos yra gausiai papuošiamos, o stalas nukraunamas gausiomis vaišėmis.
Ir nors Lietuva – ne Izraelis, savaitę praleisti palapinėje spalį dažnai būna šaltoka, net ir mūsų šalyje yra labai religingų žydų šeimų, kurios prie namų stato kučkas, patiesia jose čiužinius ir savaitę čia valgo ir miega.
Nebrangu, sotu ir gardu
Ypatingą reikšmę per Sukotą žydai teikia maistui. Šventės patiekalai nebūna prabangūs, bet sotūs ir gardūs.
Ant Sukoto stalo visada patenka įdarytų patiekalų: balandėlių, suktinukų, įdarytos žuvies.
„Patiekalai turi būti tokie, kad išvaizda primintų Toros ritinėlį, kuriame labai susiglaudę lapas prie lapo“, – aiškino D.Rūkaitė.
Šiemet per Sukotą Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai irgi mėgavosi įdarytu patiekalu – kepta kimšta silke su marinatu, kurią R.Portnaja ruošė pagal mamos receptą.
Taip pat R.Portnaja patiekė nuostabaus saldoko skonio tradicinį litvakų patiekalą – „flaumen cimes“. Tai jautienos troškinys su slyvomis, kurį kulinarė virė net apie 10 valandų, kad mėsa būtų minkštutėlė ir tiesiog kristų nuo kaulų!
Patiekalui Riva naudojo jautieną su kaulais, slyvas, bulves, svogūną, druską, o pagrindiniu jo akcentu tapo pabaigoje užpilti keli šaukštai karamelizuoto cukraus, kuris suteikė troškiniui saldumo.
Per Sukotą R.Portnaja išvirė ir kitą ypatingą patiekalą „švėmalach“ – pienišką sriubą su voveraitėmis ir daržovėmis.
Kaip pasakojo R.Portnaja, jos mama grybų patiekalus ruošdavo tik iš voveraičių. Esą skirtingai nei kiti grybai, jos niekada nekirmija. Kadangi paprastai žydai valgo tik voveraites, jos net ir vadinamos žydų grybais.
Siekia išsaugoti kulinarinį paveldą
„Švėmalach“ sudomino ir Vilniuje jau antrąkart viešėjusį aškenazių virtuvės žinovą J.Yoskowitzą, kuris teigė, kad šis patiekalas jam taps tikru įkvėpimu kuriant kiek sumodernintus aškenazių virtuvės patiekalų receptus.
Jeffrey, kurio seneliai kilę iš Lenkijos, aškenazių virtuve susidomėjo po koledžo, kai viename ūkyje pradėjo auginti ekologiškas daržoves ir iš jų gaminti.
„JAV aškenaziai sudaro apie 90 procentų Amerikos žydų bendruomenės. Taigi jų yra turbūt kokie 6 milijonai. Tačiau ten žydai nebegamina taip, kaip jūsų krašte. Jie nebežino apie sezoniškumą ir kas būdinga aškenazių virtuvei.
Dauguma Amerikos aškenazių šiais laikais valgo Izraelio ir kitų pasaulio šalių, o ne šio regiono žydų tradicinį maistą. Supratau: jeigu nieko nedarysiu, kad išsaugočiau aškenazių virtuvės kulinarinį paveldą, jam gresia išnykti“, – apie savo apsisprendimą tapti aškenazių virtuvės žinovu pasakojo J.Yoskowitzas.
Dabar Jeffrey ne tik veda aškenazių maisto gaminimo pamokas niujorkiečiams, yra parašęs kelias bestseleriais tapusias kulinarines knygas, bet ir skaito žydų maisto antropologijos paskaitas universitete, pasakodamas apie patiekalų kilmę ir jų kaitą.
Paklaustas, kuo ypatinga aškenazių virtuvė, Jeffrey atsakė, kad ji buvo ypač paveikta šiame regione gyvenusių žydų neturtingumo.
„Kadangi nemažos dalies produktų trūko, žmonės turėjo būti kūrybingi ir gaminti iš to, ką rasdavo, pavyzdžiui, grybų, sezoninių daržovių, raugintų agurkų sunkos ar naudoti karamelizuotą cukrų.
Bet kokiu atveju aškenaziai gamino maistą košeriniu būdu: nenaudojo kiaulienos, o taukus išgaudavo iš žąsų, ančių ar vištų ir niekada nemaišydavo pieno su mėsa“, – pabrėžė J.Yoskowitzas.
Paklaustas apie Sukoto maistą, Jeffrey, kaip ir Dovilė, sakė, kad žydai per šią šventę visada tradiciškai valgo kimštą maistą: silkę, kopūstų suktinukus, o patiekalai gaminami iš tuo sezonu užderėjusių gėrybių.
„Mano šeimoje tradicinis Sukoto patiekalas yra ir sriuba su jautiena įdarytais koldūnais“, – paminėjo J.Yoskowitzas.
Faktai ir skaičiai
Aškenaziais vadinami žydai, gyvenę Aškenaze. Taip viduramžiais hebrajų kalba buvo vadinama Vokietija. Taip pat – ir jų palikuonys.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 90 procentų pasaulio žydų buvo aškenaziai, kalbėję jidiš kalba. Didžioji Europos aškenazių dalis buvo sunaikinta per Holokaustą.
Aškenaziai sudaro apie pusę Izraelio žydų gyventojų.
Pieniška voveraičių sriuba – „švėmalach“
Reikės:
• apie 0,5 kg nuplautų ir apie 10 minučių apvirtų voveraičių,
• 2 l pieno,
• 1 bulvės,
• 1 morkos,
• 1 svogūno,
• laurų lapų,
• druskos, pipirų ir šiek tiek cukraus.
Visus produktus supjaustykite kubeliais ir virkite vandenyje, o baigiant virti įpilkite pieno.
Kepta įdaryta silkė
Reikės:
• 4 silkių su galvomis,
• 8 kiaušinių,
• 4 svogūnų,
• šiek tiek macų miltų,
• druskos ir pipirų.
Silkę su galvomis nuplaukite, nemirkykite. Nupjaukite galvą ir išvalykite vidurius neperpjaudami pilvo.
Žuvį supjaustykite 3–4 cm gabalėliais ir išėmę filė sumalkite su svogūnais, tada sumaišykite su kiaušiniais, macos miltais ir prieskoniais. Šia mėsa įdarykite likusius silkės odos gabalėlius. Kimštą silkę sudėkite į molinį indą ir kepkite 15 minučių iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Silkės užpilui-marinatui reikės:
• 2 stiklinių vandens,
• 1 svogūno,
• razinų,
• 2–3 šaukštelių obuolių acto,
• šiek tiek druskos, cukraus, laurų lapų ir kvapiųjų pipirų.
Rivos mama dar dėdavo bruknių uogienės.
Vandenį užvirinkite, įpilkite acto, įdėkite žiedais supjaustytą svogūną, razinas, cukrų, druską, laurų lapus ir kvapiuosius pipirus. Viską atvėsinkite ir užpilkite ant įdarytos keptos silkės.
Jautienos troškinys su slyvomis – „flaumen cimes“
Reikės:
• apie 1,5 kg priekinės jautienos dalies su kaulu,
• apie 15–20 slyvų,
• apie 1,5 kg skustų bulvių,
• 1 svogūno,
• druskos pagal skonį,
• 3–4 šaukštų karamelizuoto cukraus.
Jautieną su svogūnu virkite apie 2 valandas, tada svogūną išimkite iš puodo. Įdėkite į puodą slyvų ir dar valandą virkite. Vėliau įdėkite bulvių ir virkite, kol viskas išvirs. Baigiant virti įpilkite 3–4 šaukštus karamelizuoto cukraus.
