Apsilankiau ten ne naujų apdarų ieškoti, o rekomendacijų patikrinti – nutariau pavalgyti mano sekėjų išgirtoje čeburekinėje.
Čeburekinėje radau eilę, nusidriekusią iki pat įėjimo. Stovėdamas eilėje varčiau akimis ant sienos surašytą meniu ir mąsčiau apie mažiausiai du ar net tris čeburekus, kol nepamačiau ten kabančios nuotraukos.
Į mane žvelgė linksmai nusiteikęs iš matymo pažįstamas veidas padavėjų apsuptyje. Sprendžiant pagal užplūdusią šypseną, spėjau, kad jam čia labai patiko.
Tie, kurie skaito mano apžvalgas, neleis man sumeluoti: mūsų nuomonės retai kada sutampa. Tad nenorėdamas išmesti pinigų vėjams, „apkarpau“ užsakymą iki minimumo: šaltibarščiai ir čeburekas su mėsa.
Labai apsidžiaugiau radęs laisvą stalelį, įsitaisiau prie jo ir toliau su nuostaba stebėjau augančią eilę.
Užsigalvojęs net neišgirdau, kaip teta prie kasos net kelis kartus kvietė atsiimti šaltibarščių.
Nepatikėsite, bet šaltibarščiai, pasirodo, gali būti skanūs ir be grietinės ir net be kiaušinio, plūduruojančio jų paviršiųje. Vidutinio tirštumo, švelnaus, šiek tiek salstelėjusio skonio šaltibarščiai paliko malonų įspūdį.
Iškepto čebureko aš jau nepražiopsojau. Kaip paklusnus mokinys sureagavau į šūksnį nuo baro: „Čeburekas prie šaltibarščių!“
Nebepamenu, kada man teko matyti tokio dydžio čebureką. Bet pažvelgęs į nuotraukoje besišypsantį Andrių pamaniau: svarbiau už dydį yra skonis.
Tad pradedame skanauti. Neblevyzgosiu – po pirmųjų kasnių kapituliavau. Tai puikiausias įrodymas, kad galima iškepti ir patiekti čeburekus, kurie neplauktų aliejuje. Plonytė minkštutė tešla, šlapiuojanti ne nuo aliejaus, kuriame kepė, o nuo mėsos išskirtų sulčių kepimo metu. Puikus mėsos ir tešlos santykis.
Gaila tik vieno – kad jie tokie dideli. Kad ir kaip norėjosi paskanauti kitokių čeburekų, šį malonumą teko atidėti kitam kartui.
Bokso terminais kalbant, šis čeburekas nokautavo visus prieš tai kada nors valgytus. Klaipėdos „Rodilės“ čeburekai stovi tyliai kampe ir, liedami aliejaus ašaras, dabar skaito šią apžvalgą.
Lauko terasoje beveik virš visų stalelių kabo užrašai, draudžiantys maitinti balandžius. Aš siūlyčiau pakeisti juos į kitą tekstą arba bent prirašyti po prierašą: „Per skanūs dalintis“.
Nežinau, kaip savo apsilankymą įvertino tas laimingasis dėdė, kurio portretas kabo čeburekinėje ant sienos, bet aš šį kartą be jokių dvejonių dedu riebų 5/5.
Pamiršau palikti jiems tai liudijantį Riebaus katino lipduką, bet kadangi dar sugrįšiu čeburekų, tą klaidą greitu metu ištaisysiu...
