Kaimo gyventojai nesnaudžia – plūstelėjusius lankytojus vaišina rupių miltų blynais, žuviene, žolelių arbata, o karštomis dienomis šalta rabarbarų gira svečius iškart atgaivina, rašo „Panevėžio kraštas“.
Iš bokšto kelte kėlė
Grėsmingai pasviręs senovinis lietuvių laivas grimzta vandenin – tokios formos išskirtinis apžvalgos bokštas Kirkilų kaime, Biržų rajone, lyg medus masina turistus. Iki viršaus užkopę lankytojai iš aukštai grožisi unikaliu karstinių ežerų vaizdu.
Bokštas siekia per 30 metrų, o didžiausias iššūkis laukia viršuje. Mat apžvalgos aikštelė išsikišusi į šoną, ir vargas tam, kas sumano žvalgytis ne į tolį, o žemyn į kojas. Pro pagrindą šviečia žemė.
Kalbama, kad vieną moterį vyrams teko kelte nukelti, nes iš baimės jai pakirto kojas.
Šis bokštas buvo pastatytas beveik prieš ketverius metus. Biržų regioniniam parkui vadovaujantis Kęstutis Baronas pasakojo, kad tuomet lankytojai plūstelėjo į Biržų kraštą.
Anksčiau turizmo firmoms labiausiai rūpėjo Biržų pilis, dar – Karvės ola.
„Sakydavau, kad Kirkilų karstiniai ežerai yra nuostabus dalykas, siūlykite turistams juos pamatyti. Bet man atšaudavo, kad gamta žmonėms atseit neįdomu“, – stebėjosi K.Baronas.
O štai pastatė bokštą, ir viskas apvirto aukštyn kojom. Turistai neišvažiuoja iš Biržų krašto nepasivaikščioję po smegduobėmis nusėtą kraštovaizdžio draustinį.
Blynai pagal senovinį receptą
Į Kirkilus atvykę turistai paprastai alkani neišvažiuoja. Prie apžvalgos bokšto stovi namelis su ratais, o vietinės gyventojos siūlo paragauti čia pat ant krosnies čirškinamų blynų pagal senovinį receptą.
Šie rupių miltų blynai sertifikuoti kaip tautinis paveldas. Taip pat ir kirkiliečių verdama žuvienė bei arbata iš žolelių.
Kas per ypatingi blynai, kepami pagal prosenelių receptą, korespondentams parodyti sutinka viena iš šeimininkių Asta Kurkauskienė.
Moteris pasitinka bendruomenės namuose. Netoliese sukiojasi anūkas Kajus. Berniukas prisipažįsta, kad močiutės kepamus blynus jis labai mėgsta. Net labiau negu keptus mamos.
Mums nuvykus, krosnyje pleška kaitrios uosinės malkos. Blynų tešla jau įmaišyta ir brinkusi maždaug pusvalandį.
Moteris ant krosnies deda keptuvę, į ją įmeta kiaulės taukų ir pila tešlą.
Močiučių mamos tokius kepė
Kol blynai gražiai paskrus, A.Kurkauskienė pasakoja, kad bendruomenė iš ūkininkų perka ekologiškų kviečių grūdų. Jie malami, bet specialiu retu sietu. Iš smulkiai sumaltų, kaip kad parduotuvėje parduodami, šių blynų neiškepsi.
Į tešlą šeimininkės pila pieno, vandens, įmuša kiaušinių. Taukams perka lašinių, juos smulkina ir lydo.
Kodėl netinka kepti ant aliejaus?
„Tai mūsų prosenelių receptas. Viską kepdavo taukuose, aliejus pradėtas spausti vėliau“, – nusišypso šeimininkė.
Blynai valgomi su obuoliene, rabarbarų uogiene arba spirgučiais.
„Močiutės, paragavusios šių blynų, nuščiuvo ir ėmė pasakoti, kad dar jų mamos tokius kepė“, – kalbėjo A.Kurkauskienė.
Estai užsisakė po du blynus
Kokia blynų paslaptis? A.Kurkauskienė prisipažino, kad šiokia tokia paslaptis yra.
Pasirodo, į tešlą įpilama degtinės arba spirito. Bet tikrai ne tiek, kad blynų pavalgę turistai uždainuotų. Užtenka labai nedaug, bet tuomet į kepamus blynus neprisigeria taukų.
Patiekalų galima ir iš anksto užsisakyti, kaimo bendruomenės šeimininkės turi kur pasikviesti ir pavaišinti dideles grupes.
Į sąskrydį Kirkiluose suvažiuoti ir čia pavalgyti pamėgo vienos partijos atstovai. Atvyksta iš eilės kelintus metus. Vadinasi, nenusivilia, jei vėl sugrįžta.
Senovinės virtuvės patiekalų yra ragavę estai. Jie užsisakė po du blynus.
Tai A.Kurkauskienei atrodo keista. Nes paprastai tų blynų niekas neskaičiuoja. Jie sotūs, kažinkiek nesuvalgysi.
Kelios moterys juos prie krosnies kepa, o svečiai ragauja iš eilės ratu. Anksčiau patiekdavo vynuogės lape, bet dabar – lėkštėse.
Jei svečių koks pusė šimto, tai paprastai prie krosnies sukiojasi trys šeimininkės.
A.Kurkauskienei įsiminė ir latvių grupės prašymas išvirti cepelinų. Bet būtinai – su mėsa, nes su varške jie nevalgo.
Močiutės keptieji nepabosta
Iškepusi blynus, A.Kurkauskienė prie stalo kviečia Kajų. Berniukas šveičia su obuoliene. Šioji pagardinta bruknėmis.
A.Kurkauskienė dar atneša šaltos rabarbarų giros. Per karščius jos daug perka turistai prie apžvalgos bokšto.
Kajus sako, kad išalkęs gali suvalgyti ir keturis ar penkis blynus. Močiutės keptieji jam niekad nepabosta. Išalkęs nubėga ir prie apžvalgos bokšto, kai žino ten ją dirbant.
A.Kurkauskienė namuose sau blynų nekepa. Nes ir taip jau atsivalgiusi. Moteris prisipažįsta, kad šį darbą dirbdamas iš alkio tikrai neleipėsi.
Receptą surado ir pasiūlė gaminti maistą pagal senovinius receptus Kirkiluose gyvenantis dabartinis rajono meras Vytas Jareckas su tuomet bendruomenei vadovavusia Angele Krasauskiene.
Geriau kepti, nei televizorių žiūrėti
Dar kirkilietės verda žuvienę. Karstiniuose ežeruose lynų, karosų, ešerių prigaudo vyrai.
O virti, bent jau iš šalies pasiklausius, atrodo visai nesudėtinga.
Moterys apverda miežių kruopas, įpjausto bulvių, morkų. Vėliau deda taip pat apvirtą išdarinėtą žuvį, beria savo daržuose išaugintų prieskoninių žolelių, svogūnų laiškų.
Žuvienė verdama specialiame katile ant laužo ugnies.
Prie žuvienės patiekia biržiečių kepyklos naminės duonos.
„Mūsų svečiams patinka, kad daržovės ir čiobreliai, mėtos arbatai – mūsų pačių augintos arba pievose surinktos. Žuvis šviežia, užaugusi natūraliai ežere“, – kalbėjo A.Kurkauskienė.
Jai patinka gaminti maistą kur kas labiau nei megzti, nerti, siūti ir daug labiau nei žiūrėti televizorių.
Pradėję gaminti senovinius patiekalus, kirkiliečiai per savo šventes dainuoja, šoka, linksminasi ir sočiai valgo, o kartu ir šiek tiek užsidirba.
Rakandai ir mokyklos reikmenys
Bendruomenė turi etnografinį muziejų, Yra čia ir tradicinių amatų centras, priklausantis „Sėlos“ krašto muziejui. Anksčiau veikė koplytėlė, virš durų tebekabo kryžius.
Kol moterys darbuojasi prie keptuvių, kaimo svečiai apžiūri bendruomenės muziejų ir amatų centrą. Jame kubilai, ąsočiai, senovinis įrankis žvakėms gaminti, baldų.
Muziejuje – audimo staklės ir buities rakandai: žarijomis kaitinami lygintuvai, verpimo rateliai, samovarai, arklių pakinktai, sieniniai laikrodžiai, pintiniai krepšiai, auliniai batai, senovinė siuvamoji mašina...
Kai kurių daiktų paskirties nebežino ir patys kirkiliečiai.
O štai senovinis skaičiuotuvas primena vaikams, kaip jų seneliai mokėsi skaičiuoti. Nuostabą kelia ir dabar jau griozdiškai atrodantis anų laikų mokyklinis suolas.
Muziejuje galima įsitikinti, kad ne visi pamokslauti mėgstantys senoliai galėjo pasigirti mokslo pasiekimais – senuose sąsiuviniuose ir dienynuose daugiausia prastų pažymių. Bet tai turistus tiktai pralinksmina, verčia prisiminti, kaip patys stengėsi išvengti neigiamo įvertinimo.
Pasigirsta ir laikmečių palyginimų – sovietmečiu į muziejus pakliūdavo tik penketukininkų (5 buvo geriausias pažymys) sąsiuviniai.
