Dėl kiršlių, aptinkamų nedidelėse Lietuvos upėse, Donata gali braidyti po užžėlusius nendrynus, o dėl vėgėlių, kurios tikros plėšrūnės, nes ieško aukos tik sutemus, ji nesumerkia akių kiaurą naktį.
Nuo vaikystės žvejojančios Donatos artimieji yra užkietėję žvejai: jos tėvas, brolis ir vyras – pasaulio žūklės čempionai.
Donatai gražiausios žuvys yra plaukiojančios vandenyje, todėl retai jų valgo, dažniau kitus vaišina. Turi gerų receptų, perimtų iš savo mamos. Būna ir taip, kad valgių receptus kuria užmetusi meškerę.
Knygų rašymas – taip pat atsipalaidavimas
Donatos pagrindinis darbas susijęs su skaičiais ir buhalterija, o kad nebūtų nuobodu, ji yra parašiusi keturis romanus.
Iš tikrųjų moteris nemėgstu skaičių, jai labiau patinka raidės ir tekstai. Knygų rašymas – ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo būdas, atsipalaidavimas, vaistai nuo depresijos.
D.Kontenienės patarimas draugams, kurie nori kažką gyvenime keisti, bet nežino, nuo ko pradėti, nėra sudėtingas. Jei žmogus nori pabėgti nuo savęs ar kitų, geriausias būdas – pradėti rašyti knygą.
„Kažkas naujo, arba 47A“ – nauja D.Kontenienės knyga. Tai istorija apie du žmones, apsigyvenusius greta. Ji plėtojasi Niujorke, nors romano autorė įsikūrusi šiek tiek daugiau nei tūkstantį gyventojų turinčiuose Doviluose ir JAV didmiestyje niekada nesilankė.
„Manęs dažnai klausia, kodėl renkuosi veiksmo vietą užsienyje. Nežinau, kartais ateina tokia mintis, kuri nepalieka dieną naktį. Imu beprotiškai domėtis ta vietove, ieškau filmuotos medžiagos, pasineriu visa galva į tokius ieškojimus. Kartais atrodo, kad pradedu tame mieste gyventi“, – teigė Donata.
Kartais moters pirštai nespėja spausti kompiuterio klavišų, o mintys bėga vis tolyn. Todėl tenka sustoti ir įkvėpti gryno oro.
Daug kas galėtų pavydėti Donatai tokio įkvėpimo, kuris ateina dažniausiai rudenį, kai ima ilgėti vakarai.
Meškerioja nuo penkerių
Savo tėvo įmonėje buhaltere dirbanti Donata prisipažino, kad negalėtų skųstis likimu. Jos šeimoje visi žvejoja, todėl vasarą ji praleidžia gamtoje.
Iki šiol moteris prisimena tą dieną, kai pirmą kartą paėmė į rankas meškerę. Donata su ketveriais metais vyresniu broliu tąkart buvo pas močiutę, gyvenančią Klaipėdoje prie Danės upės. Tuo metu jai buvo penkeri.
Donatos tėvas ją kartu su broliu pasiėmė gaudyti mažų žuvelių – trispyglių dyglių. Jai iki šiol akyse stovi toks vaizdas – nereikia jokio slieko, užmeti kabliuką ir trauki žuvis.
Įspūdingiausias laimikis – 3 kg lydeka
Moteriai nėra tokio metų laiko, kuris netiktų žvejoti. Donata dažnai vyksta į žvejų varžybas kartu su sutuoktiniu, taip pat tėvu, motina, broliu ir jo šeima.
Klaipėdiečiams nekart nusišypsojo laimė. Donatos vyras, jos tėvas, taip pat brolis – visi trys yra pasaulio spiningavimo iš valties čempionai, iškovoję po aukso medalį.
Neseniai Donata grįžo iš Latvijos, kur prie Dauguvos užtvankos netoli Kuoknesės rinkosi Lietuvos spiningavimo lygos nariai.
Moteris taip pat vyksta į tarptautines varžybas kaip komandos palaikymo narė. Jai dažnai virpa širdis iš džiaugsmo ir kaupiasi ašaros, kai mūsų šalies vyrai užlipa ant pakylos ir skamba Lietuvos himnas. Kita vertus, patekus į vyrų kompaniją Donatai dažniau tenka patylėti ir linkčioti galva.
Moteris prisipažino, kad dažnai ragauti žuvies netenka, nes profesionalai žvejai sugautą žuvį tik pasveria ir vėl paleidžia į vandenį.
Įspūdingais laimikiais moteris pasigirti kol kas negali. Donatos didžiausia sugauta žuvis – tris kilogramus sverianti lydeka.
Žvejojo net vestuvių dieną
Nors Donatos vyras yra aistringas žvejys, su juo moteris susipažino ne žvejyboje, o bare. Kartą susitikę jie daugiau neišsiskyrė. Tai nutiko prieš 11 metų, o vestuvių dieną ji taip pat ėjo žvejoti. Vienoje nuotraukoje užfiksuota ši akimirka, kai Donata nepaleidžia meškerės iš rankų.
Pastarąsias penkias žiemas žvejė skyrė rašymui. Pagrindinis herojus Donatos knygose yra vyras. Klaipėdietė pasakojo, jog jai kur kas lengviau kurti istoriją iš vyro pozicijos, matyt, todėl, kad kur kas daugiau laiko praleidžia žvejų kompanijose.
Vyrų pasaulis jai nėra svetimas, daug draugų yra žvejai, tad moteriai tenka girdėti, kaip jie kalba, ir dalyvauti pokalbiuose.
Kitas Donatos pomėgis – vaikščiojimas. Moteris turi įprotį gamtoje aptiktus daiktus neštis namo. Tai gali būti plunksnos, akmenys, medžių šakos. Savo radinius ji namuose krauna į mažyčius altorius – kuria įvairias kompozicijas.
„Jei matau nukritusią plunksną, negaliu ramiai praeiti, būtinai turiu ją pakelti“, – prisipažino Donata.
Gyvendama Doviluose ji nepasiilgsta didmiesčio, kuris taip traukia jaunus žmones. Kita vertus, Dovilai nėra užkampis, nes iki Klaipėdos – vos 12–13 kilometrų.
Moteris vadina save klaipėdiete. Ji dažnai būna uostamiestyje, bet visada ramia širdimi grįžta į Dovilus, kur gali pasidžiaugti ramybe ir nuostabia gamta.
Nors talentingų rašytojų kūryba rodo, kad daug kas gimsta iš skausmo, Donata įsitikinusi – rasti pusiausvyrą su savimi ir aplinka taip pat labai svarbu.
Vaikystėje jos didžiausia aistra buvo piešimas. Baigusi mokyklą ji pasirinko ekonomikos studijas, nes pakluso tėvų patarimui. Moteris nesigaili, kad savo likimo nesusiejo su daile, nes nebūtų atradusi rašymo.
Pirmą knygą ji parašė vos per keturis mėnesius. Intensyvaus rašymo grafiko ji laikosi ir dabar. Naujos knygos kūrimo pradžia būna rugsėjį ar spalį, o pabaiga – kovo arba balandžio mėnuo.
Knygose atsispindi autentiška virtuvė
Labiausiai ji mėgsta rašyti naktį, kai laikas tarsi sustoja. Maisto savo knygose ji smulkiai neaprašo, bet jai svarbi vaizduojamų užsienio miestų ar regionų virtuvė.
Ji stengiasi paminėti autentiškus, tik tam tikram regionui būdingus patiekalus. Jei meilės istorija rutuliojasi Italijoje, autorė išanalizuoja atskirų regionų virtuvę. Jei herojai valgo Niujorke, ji susiranda kavinių ar restoranų tinklą.
„Juk nerašysi, kad valgo cepelinus? Beje, vieną išimtį esu padariusi rašydama apie italą ir lietuvę Londone. Tada italą „maitinau“ būtent cepelinais“, – prisiminė autorė.
Kartais norėdama paminėti vieną ar kitą patiekalą Donata valandų valandas naršo internete tinkamo recepto.
Donata dėkinga šiuolaikinėms technologijoms. Be jų moteris nesugebėtų aprašyti to, ko nėra mačiusios jos akys. Neretai iki išnaktų Donata vaikštinėja virtualiomis aprašomų miestų gatvėmis, stabtelėdama ten, kur nuveda kuriamas siužetas.
Baigusi romaną neretai ji jaučiasi tarsi būtų grįžusi iš tolimos kelionės. Įspūdžių autorei netrūksta – rašydama knygą ji daug sužino apie miestus ir šalis, kuriose jai iki tol nėra tekę lankytis.
Moterims, kurios nuolat skundžiasi kasdienybe, Donata pasiūlytų daugiau skaityti. Ji įsitikinusi, kad knyga – lengviausias būdas pabėgti nuo rutinos.
„Užtenka pradėti skaityti gerą knygą, kuri užvaldo visą dėmesį, ir tavęs jau nebėra. Visos bėdos atsitraukia“, – įsitikinusi Donata.
Žarijose keptas kiršlys
Reikės:
kiršlio,
druskos, pipirų,
citrinos,
svogūno galvos,
sviesto,
juodos duonos.
Kiršlį išskroskite, nuplaukite, pabarstykite druska, pipirais, suvyniokite į foliją. Dėkite į rusenančias žarijas. Kol kiršlys kepa, papjaustykite juodos duonos. Riekeles užtepkite sviestu, pabarstykite druska. Griežiniais supjaustykite svogūną, kuo smulkiau – citriną. Ant duonos uždėkite svogūnų ir citrinų gabalėlių, valgykite su žuvimi.
Morkų jūroje troškinta vėgėlė
Reikės:
vėgėlės,
200 ml grietinėlės,
2 didelių morkų,
druskos, pipirų,
prieskonių žuviai.
Nulupkite vėgėlę (ją lupti nėra lengva, nes jos oda gleivėta), pabarstykite prieskoniais ir druska. Bent pusvalandį palikite žuvį marinuotis ir leiskite sau pailsėti. Tada supjaustykite vėgėlę griežiniais, apvoliokite miltuose ir kepkite aliejuje.
Apskrudusius gabalėlius sudėkite į karščiui atsparų molinį indą. Įpilkite vandens ir suberkite daug tarkuotų morkų (jų turi būti tikra jūra). Įberkite druskos, pipirų ir mėgstamų prieskonių.
Kepkite orkaitėje. Kad būtu gardžiau, vėgėlei baigiant troškintis įpilkite į padažą grietinėlės. Valgykite žuvį su virtomis bulvėmis.
