– Kaip nutiko, kad toks užimtas žmogus rado laiko dar vieniems mokslams?
– Vynas kadaise man visiškai nepatiko. Studijų metais su bičiuliais į jo pusę net nežiūrėdavome, būdavo kitų pasirinkimų. Vėliau, besimokydamas psichoanalizės Olandijoje, sutikau dėstytoją, kuris papasakojo apie anuomet gana keistai atrodžiusį savo hobį. Dėstytojas priklausė vyno ragautojų grupei. Vos tik pasirodydavo koks naujas vynas, jie važiuodavo jo ragauti. Kai susitikdavome, jis mane vis pavaišindavo kokiu nors nepažįstamu vynu.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Atsirado pajautimo ir mąstymo, o ne tik fizinio ragavimo malonumas. Šiandien kitų gėrimų nebegeriu – neįdomu.
Degtinė, mano manymu, kloja tiesų kelią į priklausomybę, o vynas yra visai apie kitus dalykus. Kuo daugiau į jį gilinuosi, tuo labiau jis man panašus į psichoterapiją ar psichoanalizę. Juk kai pacientas ateina į mano kabinetą, aš irgi turiu girdėti, ką jis sako tarp eilučių, pasakodamas man, rodos, visai paprastą savo istoriją. Kiekviena istorija slepia ir daug gilesnę santykių, išgyvenimų, jausmų tiesą... Savo studentams visada sakau: turėkite savo galvose svarbiausią klausimą – kodėl šitas žmogus, būtent šią akimirką, būtent jums tai sako?
Tai, štai, vynas irgi apie tai – kaip ragaudamas, uosdamas, vertindamas spalvas, turi rasti šiose savybėse užkoduotą informaciją. Informaciją apie žemę, apie klimatą, augalo ir uogos savybes, apie žmones, su vynuogėmis bendravusius. Norėdamas jos kuo daugiau sužinoti ir atėjau į Lietuvos someljė mokyklą. Studijuoju kartu su savo sūnumi, kuris yra ne menkesnis vyno entuziastas nei aš.
– Gražiai pasakėte: ieškome žinių apie vyną tarp eilučių. Gal jau aptikote ką nors įdomaus?
– Pirmiausia – vynas daug pasako apie kraštą, iš kurio yra atėjęs – šilta jame ar šalta, sausa ar drėgna, koks jo dirvožemis, kokie sezonai vyrauja. Įdomi tokia pažintis, kai vos pažiūrėjęs į spalvą taurėje, gali išsiaiškinti vyno amžių. Netgi vyndario psichologiją gali nuspėti pagal tai, kaip vynas gamintas: kiek jame cukraus, stabdyta jo fermentacija, ar ne.
Dar vienas dalykas, kuris mane nuolat stebina – kaip vyno skonį atskleidžia maistas. Ir kiek daug apie tai galima kalbėti!
– Jūsų profesija tikriausiai leidžia kažkaip paaiškinti Lietuvoje nutikusį fenomeną, kai dingo visos vyno spalvos. Liko tik juoda ir tarsi norima užbraukti visą tūkstantmečių istoriją.
– Bet kuris psichologas pasakytų: visuomet yra žmonių, kurie eina tuneliu ir nemato nieko daugiau, tik savo tiesų kelią. Jie nuoširdžiai tiki, kad neša gėrį kitiems, tačiau jų viduje šėlsta asmeniniai demonai. Gindamiesi nuo jų, tampa itin kategoriški. Ir dažnai savo problemas projektuoja į kitus, taip į savo vidinę kovą įtraukdami naujus žmones.
Tas, kuris labiausiai kovoja, viduje išgyvena begalinį nepasitikėjimą savimi, - psichoanalizėje egzistuoja toks terminas – atvirkštinė reakcija. Pavyzdžiui, jei žmogus pradeda kažkuo labai stipriai rūpintis, galima tikėtis, kad yra atvirkščiai – iš tiesų jaučiama didelė agresija. Taigi, matyt, esama žmonių, kuriems alkoholis – didžiulis dirgiklis, nes jie patys jam nėra atsparūs. Suvaldyti savo pasąmonėje esantį polinkį jie mėgina apribodami kitus.
Tiems, kurie nori žvelgti toli į priekį, taip daryti nereiktų. Vyno ekspertas Ozas Clarke'as savo knygoje rašo apie vyno perspektyvas. 2050-aisiais, jis teigia, bus kelios naujos vynuogėmis apsodintos šalys - Danija, Lenkija, Lietuva ir Latvija.
– Gal jau ir pats žadate sodinti vynuoges?
– Aš geriau liksiu ragautoju. Auginti vynuoges būtų įdomu, tačiau tam reikia labai daug laiko. Manau, kad entuziastai šiandien gali duoti daugiau – tegu tik jie pasakoja, kaip gerti vyną ir kokių istorijų jame galima išskaityti. Dalyvauju bendraminčių veikloje, susitinkame kas porą savaičių, norime įkurti „Wine in Moderation“ organizacijos šaką Lietuvoje ir kalbėti apie kultūringą vyno vartojimą bei jo teikiamas edukacines galimybes. Draudimais nieko nepasieksi, gali pasiekti tik švietimu.
– Ar someljė mokykloje apie vyną sužinojote naujų dalykų?
– Viskas buvo nauja! Buvo įdomu išgirsti apie vyno spalvas. Jei matai rubino spalvą, vadinasi, vynas jaunesnis, jei granatų – senesnis. Ir kvapai... Žmona juokiasi: kiek gali vaikščioti po laukus ir uostyti visokius akmenis ir augalus. Kai pradedi jausti kvapus, vyno net gerti nereikia, užtenka uostyti. Malonus jausmas mokytis pažinti savo sensoriką ir jutimo organus. Tai juk irgi – savęs pažinimas ir ugdymas.
Ragaudamas vyną aš vystau savo juslines galias, juk bėgdamas kasdienybėje net negalvoju, kad galėčiau koncentruotis į kvapus, spalvas, skonius. Tam tiesiog nėra laiko. Pamenu, ragavome 'sirah' veislės vynuogę – kvape pajutau pipirą, skonyje – taip pat. Tai mane stipriai nustebino, niekada to nebūčiau pajutęs anksčiau.
Kai peržengi penkiasdešimt, mokslai yra tik savo malonumui. Kažko naujo savo profesijoje jau nebeišmoksiu, dirbu intersubjektyviojoje (santykių) psichonalizės srityje, kurią išmanau, dalyvauju seminaruose, skaitau literatūrą, ir psichoanalizė kažkuo visiškai nauju manęs nustebinti nebegali. Tačiau kažkokių naujų žinių norisi, ir vynas man buvo atradimas.
– Ar jau žinote gero vyno paslaptį?
– Bijau, kad jos niekas nežino. Paslaptis ir yra netikėtumas. Ieškoti ir netikėtai atverti duris į „tarp eilučių“ slypinčią paslaptį. Ir nežinoti vienos tiesos. Kiekvienas mūsų turime rasti savo tiesą. Kaip ir psichoanalizėje, nes ir joje nėra vienos tiesos.
