Atsirado daugiau pinigų ir žinių
„Daug valgyklų buvo sovietmečiu, tačiau keičiantis santvarkoms didelė dalis jų neišsilaikė. O likusios priminė ne itin smagius laikus arba tiesiog neatitiko daugelio žmonių lūkesčių dėl nusidėvėjusios įrangos ar nepakankamai kokybiško maisto. Todėl buvo ne itin populiarios.
Tačiau pati savitarnos valgyklos koncepcija tikrai yra patogi dirbančiam žmogui, norinčiam greitai pavalgyti šilto ir pakankamai kokybiško maisto. Todėl atsiradus daugiau pinigų investicijoms į modernias maisto gamybos, laikymo ir klientų aptarnavimo technologijas, sukaupus žinių apie tokio verslo pavyzdžius Vakarų Europoje, prieš kelerius metus Lietuvoje vėl ėmė atsirasti tokių maitinimo įstaigų.
Ir jos, panašu, visai sėkmingai gyvuoja, yra vertinamos klientų“, – apie naujos tendencijos priežastis pasakojo verslo plėtros klausimais konsultuojančios bendrovės „AG Consulting“ atstovas Andrius Ščerbavičius.
Vilioja galimybė rinktis
Valgyklų mėgėju prisistatantis kaunietis Jonas Palys yra aplankęs daugelį ne tik Kauno, bet ir Lietuvos valgyklų.
„Valgykloje gerai tai, kad susirenki maisto produktus tarsi „Lego“. Aišku, ir valgyklose būna skirtinga tvarka, kai kurios to nedaro. Bet yra tokių, kur, jei nori kotleto su grikiais, tokį ir gauni. Nori su bulvių koše – gauni su bulvių koše. Nėra tokios procedūros, kaip kavinėje: užsisakai, ir lauki“, – valgyklų privalumus vardijo J.Palys.
Savitarnos valgyklas, pasak pašnekovo, pietų pertraukai renkasi tie, kurie nemėgsta valgymo kaip veiksmo.
„Man, pavyzdžiui, maisto valgymas trumpina gyvenimą. Reikia pavalgyti greitai ir pamiršti“, – kalbėjo J.Palys.
Tačiau jei savitarnos valgykloje padėklo turinį renkiesi pats, kaina gali išaugti, pavyzdžiui, ir iki penkių eurų, kai paprastoje kavinėje dienos pietus galima užsisakyti už pusketvirto-keturis eurus. Todėl, J.Palio nuomone, kaina vis tik nėra pagrindinis kriterijus, kuris traukia žmones čia užsukti.
Svarbiausia – greitis
J.Paliui pritaria ir kavinės-valgyklos „Kolegos“ vadovas Dainius Paulauskas. Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ esančios maitinimo įstaigos darbo principas – operatyvumas.
„Mūsų valgykloje žmogus yra pats savo lėkštės šeimininkas – eidamas su padėklu palei eilę patiekalų jis aptarnaujančiai darbuotojai sako, ko nori.
Greitis ir aptarnavimo laikas yra pagrindinis mūsų darbo kriterijus. Nuo tada, kai žmogus peržengia mūsų įstaigos slenkstį iki momento, kai atsisėda valgyti, turi praeiti ne daugiau nei šešios minutės“, – pasakojo D.Paulauskas.
Tiek Kaune, tiek Ukmergėje maitinimo paslaugas teikiančių kavinių vadovas sako, kad pagal šį principą dirba jau daugiau nei 5 metus, ir šis sprendimas pasiteisino.
Pietų pertrauka – ne tik pavalgyti
Mažiau laiko pietums sugaištantis žmogus dalį pietų pertraukos gali skirti kitiems reikalams.
„Gal žmogus nori atsipūsti, pavalgęs ramiai kur nors išgerti arbatos, kam nors paskambinti, pasišnekučiuoti su kolega, nupirkti žmonai dovaną ar pagaliau ramiai pabūti pats su savimi“, – svarstė pašnekovas.
Pietų kaina, sako D.Paulauskas, nėra itin svarbi, jei ji, žinoma, neperžengia proto ribų. Tačiau greitus pietus mėgstantys žmonės vertina ir kokybę, todėl tai – antras svarbus kriterijus.
„Todėl mūsų maistas – kaip namuose. Pavyzdžiui, jei šaltibarščiai yra per tiršti, mes į juos pilame ne vandenį, o tikrą kefyrą ar pieną. Pomidorus ne šiaip pjaustome, o iš vakaro marinuojame. Sriubai sultinį verdame patys, o ne naudojame kubelius.
Cheminių maisto priedų savo virtuvėje nenaudojame. Pavyzdžiui, kalbat apie cepelinus, jie gaminami pagal mūsų pačių sukurtą receptą. Tobulinome jį septynerius metus, kol galiausiai esame patenkinti ir patys“, – kalbėjo D.Paulauskas.
