Dėl šios pravardės nedaug kas niršta. Vokietijoje gyvenanti žurnalistė, rašytoja ir kelionių organizatorė Lina Neverbickienė-Ever (49 m.) priminė, kad vokiečių kulinarinį skonį suformavo ne tik sotūs patiekalai, gamta, bet ir Prūsijos karaliaus įsakymai ir bausmės.
Prieš septynerius metus persikėlusi su šeima iš Vilniaus į Berlyną, lietuvė yra ne tik įsimylėjusį šį miestą, bet ir patyrinėjusi netoli Dresdeno esančias vaizdingas vadinamosios Saksonijos Šveicarijos apylinkes.
Į kelią – su kunigu
2017-ųjų rudenį rašytoja kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi leidosi į piligriminę kelionę kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu („Malerweg“) Saksonijoje.
Per penkias dienas keliautojai tąkart nuėjo 65 kilometrus, 100 tūkstančių žingsnių, kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą.
Šis Dresdeno dailininkų prieš kelis šimtus metų atrastas maršrutas – vienas vaizdingiausių pažintinių takų per Elbės smiltainio kalnus. Dėl erozijos smiltainio uolienos smarkiai sudūlėjusios, sudaro bokštus, arkas, tarpeklius, olas.
Šiose apylinkėse gyvenantys žmonės nemėgdavo eiti miegoti tuščiu skrandžiu, nes duoną pelnydavosi sunkiu medkirčių darbu. Iki šiol išlikusių tradicinių patiekalų galima paskanauti jaukiose užeigose ir kavinėse.
Knygoje „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ aprašytą maršrutą pabandžiau įveikti ir aš savo kojomis, birželio pabaigoje, kai Vokietijoje svilino karščiai.
Turistės stiprinosi ne tik lašiniais
Pažintinio tako pradžia – prie Elbės įsikūręs kurortinis miestelis Štat Vėlenas (Stadt Wehlen). Kol jį pasiekiau su kitomis turistėmis iš Lietuvos, traukinio kontrolierė pajuokavo, kad esame moterys, kurios leidžia sau prabangą – atostogas be vyrų.
Iš tikrųjų eidavome į kalnus tik su lengvomis kuprinėmis, o lagaminus ir krepšius iš vienos nakvynės vietos į kitą perveždavo automobilis.
Per penkias dienas buvo įveikta 110 kilometrų ir pasistiprinta ne tik lietuviškais lašiniais, kuriuos nešėmės kuprinėse. Pavyzdžiui, apsistojus Miteldorfo kaimelyje, svečių užeigoje, jos savininkė ponia Helga siūlė pusryčius pradėti nuo keptų dešrelių, kiaušinienės, o tada ragauti šaltienos, taip pat tepamos kelių rūšių dešros: kepeninės ir kraujinės.
Prie svarbaus viduramžiais kelio įsikūrusioje Honšteino (Hohnstein) pilyje skanavome guliašo. Kadangi ši pilis yra netoli Čekijos Bohemijos, čia taip pat verdamas guliašas su virtinukais iš bulvių ar iš miltų, pagardintas pomidorų padažu. Tik vokiečiai dar prie guliašo pasiūlo troškintų raugintų kopūstų.
Keptas upėtakis buvo kaip dovana, apžiūrėjus Šramšteino uolyną, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužiančios panoramos.
Beveik kasdien ant stalo – bulvių salotos
Soti ir riebi vokiečių virtuvė yra neįsivaizduojama be kiaulienos kepsnių, šonkaulių, ant grilio keptos mėsos, riebių padažų ir majonezo.
Mėgstamas vokiečių patiekalas – ir šaltiena. Ją paruošti pigu, bet prireikia daug laiko.
Dar vienas patiekalas, kuris valgomas Vokietijoje beveik kasdien, – bulvių salotos. L.Neverbickienė pasakojo, kad kiekviena šeimininkė šioje šalyje turi savo receptą, kaip paruošti bulves.
Tai gali būti virtų bulvių mišrainė, pagardinama actu, todėl ji būna šiek tiek rūgštoko skonio. Kai kurios šeimininkės į salotas deda marinuotų ar raugintų agurkų, kartais – mėsos kumpio.
Kai kas mėgsta aštresnio skonio bulvių salotas, todėl neišsiverčia be garstyčių padažo ar kelių skiltelių česnako.
Antrus namus Berlyne radusi lietuvė mėgsta ruošti bulvių salotas su ridikėliais ar šviežiais agurkais, krapais, petražolėmis.
„Kaip lietuviai neištvertų be lašinių, taip vokiečiai sunkiai iškentėtų savaitę be bulvių“, – pasakojo L.Neverbickienė.
Prie bulvių pripratino badas
Jei ne badas, sukeltas Septynmečio karo (1756–1763 m.), nežinia, ar bulvės būtų prigijusios Prūsijos laukuose. Ilgai jos buvo vadinamos velnio obuoliais.
Bulvių atsiradimas Vokietijoje yra siejamas su Prūsijos karaliumi Frydrichu Didžiuoju (1712–1786), kuris vertė kaimiečius auginti bulves net pasitelkęs kariuomenę ir bausmes.
Bulviniai blynai irgi į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Tik vokiečiai juos valgo ne su grietine, o su obuolių tyre, kuri verdama kartu su citrinų sultimis, – tyrė turi būti šiek tiek rūgštoka.
Daugelis vokiečių mėgsta patys gaminti įvairius patiekalus, o naminiai pyragai puošia įvairias šventes. Berlyne mėgstamas sūrio ir abrikosų pyragas, taip pat aguonų pyragas.
Čia yra populiarūs kepiniai, ant kurių viršaus būna trupinių. Tokio pyrago (vok. „Streuselkuche“) padas turi būti drėgnas, ant jo dedama uogienės arba šviežių rabarbarų.
Svarbiausias gatvės maistas
Po Berlyną ekskursijas rengianti Lina pasakojo, kad šį miestą galima vadinti dešrelių sostine, nes čia gimė kario dešrelių (vok. „Curry Wurst“) receptas.
Šios dešrelės gyvuoja Berlyne ne vieną dešimtmetį. Tai – svarbiausias gatvės maistas.
Šioms kiaulienos dešrelėms pagerbti 2009-aisiais Berlyne net buvo atidarytas gastronomijos muziejus. Tai įvyko praėjus 60 metų nuo dešrelių atsiradimo, jame apsilankė daugiau kaip milijonas lankytojų. Tačiau šiuo metu muziejus uždarytas, nes vyksta revonacija.
Kario dešrelių autorė yra užkandinės savininkė Herta Heuwer, kuri 1949 metais pirmoji sukūrė originalų padažą ir sugalvojo, kaip pardavinėti dešreles, skirtas išsinešti.
Tai buvo greitojo maisto pradžia Berlyne.
Kario dešrelės valgomos su svogūnais, daržovėmis, bandele ar keptomis bulvėmis, todėl tai – kaloringas patiekalas. Labai svarbu paruošti tinkamą padažą, nes jis yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį skiriasi dešrelės įvairiuose Vokietijos regionuose.
Būtina paragauti dar vieno patiekalo
Dar vienas patiekalas, kurio siūloma paragauti apsilankiusiems Vokietijos sostinėje, – kebabas.
„Doner Kebab“ tėvynė – taip pat Berlynas. Kai XX amžiaus pabaigoje Vakarų Berlynas pakvietė atvykti turkus kaip pigią darbo jėgą, niekas nesitikėjo, kad atsiras naujas patiekalas.
L.Neverbickienė-Ever pasakojo, kad vokiečiai įpratę taupyti laiką per pietų pertrauką, todėl greitasis maistas populiarus. Atvykusiems turkams jis netiko.
Turkai nepuolė valgyti kaip vokiečiai į bandelę įdėtų keptų dešrelių, nes jos yra gaminamos iš kiaulienos.
Pastaruoju metu Berlyne yra apie 2 tūkstančius kebabinių. Kad vegetarai neliktų nuskriausti ir taip pat galėtų paragauti kebabo, vietoj keptos mėsos imta naudoti aliejuje kepamus falafelius iš avinžirnių.
Kapą puošia ne gėlės, o bulvės
Bulvės iš Pietų Amerikos į Europą atvežtos XVI amžiuje, tačiau iš pradžių laikytos nevalgomomis ir augintos dėl grožio ar kaip vaistažolės. Valstiečiai buvo nusivylę – net šunys neėdė žalių bulvių.
Bet Prūsijos karalius Frydrichas Didysis sugalvojo gudrų planą, kaip įtikinti valstiečius. Yra tokia legenda – karalius liepė prisodinti visą lauką bulvių, prie jo pastatė kareivių sargybą ir paskelbė, kad bulvė yra karališka daržovė. Bet kareiviams leido žiūrėti pro pirštus, jei koks nors valstietis slapčia pasikasdavo bulvių.
Frydrichas Didysis žinojo, kad draudimas ko nors nedaryti yra geriausia paskata elgtis priešingai. Taip gandas apie bulves greitai apskriejo Prūsiją. Tai padėjo žmones išgelbėti nuo bado. Todėl vokiečiai deda ne gėles, bet bulvių gumbus ant Frydricho Didžiojo kapo Potsdame.
Aluje troškintos bulvės
Reikės:
750 g bulvių,
pusės stiklinės alaus,
pusės stiklinės daržovių sultinio,
cukraus, druskos – pagal skonį,
laurų lapų,
pipirų,
maltų imbierų,
šiek tiek acto arba citrinų sulčių,
šaukštelio bulvių krakmolo.
Išvirkite bulves su lupenomis, supjaustykite griežinėliais. Alų ir sultinį užvirkite, suberkite prieskonius, pasūdykite, įpilkite ištirpinto krakmolo. Gautą padažą užpilkite ant bulvių, troškinkite orkaitėje apie 15 minučių.
Tradicinės vokiškos bulvių salotos
Reikės:
1 kg bulvių,
svogūno,
250 ml grietinės,
acto – pagal skonį (galima išspausti citrinų sulčių),
šiek tiek cukraus,
arbatinio šaukštelio garstyčių,
šviežių svogūnų laiškų, petražolių, krapų.
Bulves išvirkite, nulupkite ir supjaustykite. Sumaišykite grietinę su actu arba išspaustomis citrinų sultimis, druska, garstyčiomis ir prieskoninėmis žolelėmis. Supilkite ant bulvių, sumaišykite ir kurį laiką palaikykite šaldytuve, kad bulvės būtų kvapesnės.
