Žodžiu, popiet išskrendame iš Vilniaus, o vakare jau stovime priešais istorinę Reimso katedrą. Jos grožiui ir turtingai istorijai nėra abejingų.
Taigi mes jau prie Reimso katedros, gotikos architektūros šedevro. Per šešis šimtus metų čia buvo karūnuoti 25 Prancūzijos karaliai, todėl ji teisėtai vadinama karališkąja.
Per šimtmečius ji buvo naikinama gaisrų ir karų, bet ypač negailestingai per abu pasaulinius karus ją atakavo vokiečiai.
Naikindami Prancūzijos monarchijos simbolį jie tikėjosi parklupdyti prancūzų tautą. Nepavyko. O ir katedra buvo sėkmingai atstatyta.
Jei susivėlinsite ir Reimso katedrą rasite užrakintą, ne mažiau įdomu bus apžiūrėti jos vakarinį fasadą su įspūdingomis rozetėmis bei gausybe skulptūrų, įamžinusių biblinius veikėjus bei Biblijos scenas.
Europoje už Reimso katedrą tik Šartro šventovė turi daugiau skulptūrų.
Tiesa, pažinti Šampanės be automobilio neįmanoma. Regiono žavesys – ne tik Reimse, bet ir mažuose kaimeliuose, išsimėčiusiuose vilnijančiose kalvose, kuriuos vieną nuo kito skiria vos keli kilometrai. Todėl geriausia Charles’io de Gaulle’io oro uoste nuomotis automobilį ir išvykti Reimso kryptimi.
Pažinčiai su Šampanės regionu, jo garsiuoju gėrimu, o, svarbiausia, žmonėmis, kurie jį gamina, saugo tradicijas, reikėtų skirti 3–4 dienas.
Reimse būtina aplankyti bent vienus iš šampano namų, kurie turi istorinius rūsius, įrengtus buvusiose kreidos ir druskos kasyklose, kurios veikė iki V amžiaus. Kreidą romėnai naudojo keliams tiesti, namams statyti.
Kasyklos ilgą laiką buvo apleistos ir tik XVIII amžiaus viduryje Claude’as Ruinart’as suprato, kad 20–40 metrų gylyje esančios ertmės yra ideali vieta šampanui brandinti.
Čia nuolat laikosi dvylikos laipsnių temperatūra, drėgmė – apie 90 procentų, tvyro tyla ir tamsa.
Beje, nuo 2015 metų šiuos rūsius saugo UNESCO. Tokius turi tik penkeri šampano namai ir visi jie yra Reimse. Tai „Charles Heidsieck“, „Ruinart“, „Pommery“, „Taittinger“ ir „Veuve Clicquot“.
Į pastaruosius ketverius namus galima patekti iš anksto užsiregistravus ir įsigijus bilietus. Tai galima padaryti internetu. Rekomenduoju tuo užsiimti gerokai iš anksto prieš kelionę, ypač jei keliausite gegužės–liepos mėnesiais.
Ekskursija po šampano namus, rūsius bei šampano degustacija trunka pusantros ar porą valandų.
Reimse apsistoti rekomenduočiau nebent vienai nakčiai. Kur kas įdomiau apsigyventi viename kaimelių, kur pro kambario langą matyti kalvomis nuvilnijantys vynuogynai, pusryčius gamina mažo, jaukaus viešbučio, tiksliau, svečių namų, šeimininkė.
Aš renkuosi nakvynę Marėjaus prie Eji (Mareuil-sur-Ay), Ovijė (Hautvillers), Šini le Rozo (Chigny-les-Roses), Avizo (Avize) kaimeliuose.
Prieš išvykstant iš Reimso verta aplankyti Marso gatvėje (Rue de Mars) esančias sūrių, mėsos ir duonos parduotuves, kuriose gausu šviežių vietinių delikatesų. Sūris „Brie de Meaux“ puikiai dera su šampanu.
Vos už kelių žingsnių – Olivjė Metra gatvėje (Rue Olivier Metra) įsikūrusi vynuogių augintojų parduotuvė „Boutique Du Club Tresors de Champagne“. Čia labai išsilavinę pardavėjai ir didelė pasiūla mažųjų šampano gamintojų šampano. Ragaudami ir kalbėdamiesi nepajusite, kaip bėga laikas.
Iš Reimso navigaciją nustatykite Verzi (Verzy) ir Verzenė (Verzenay) kaimelių link. Čia pagaliau mūsų laukia įspūdingi vynuogynų vaizdai. Pirmiausia užsukime į Verzenė švyturį. 1909 metais šampano gamintojas Josephas Goulet pastatė švyturį taip norėdamas išgarsinti savo šampano namus.
Jis aiškino, kad, iš švyturio žvelgiant į Šampanės kalvose vešančius vynuogynus, lygumose vilnijančius rugius ir geltonomis galvomis linguojančias saulėgrąžas, atrodo, kad viskas banguoja lyg jūra.
Vos už dviejų su puse kilometro Verzi kaime ant kalvos pūpso malūnas, kuris priklauso „Mumm“ šampano namams.
Čia tarp vynuogynų verta susirasti patogią vietelę, apsikloti pledu, išsitraukti Reimse pirktus delikatesus. Iškylavimas – viena maloniausių kelionės po Šampanę dalių.
Toliau mūsų laukia Epernė (Epernay). Tai antras pagal dydį Šampanės miestas, vadinamas šampano sostine. Jį verta aplankyti dėl Šampano aveniu (Avenue de Champagne), kur vienas šalia kito, abiejose prospekto pusėse, įsikūrę šampano namai: „Moët & Chandon“, „Pol Roger“, „Boizel“, „Perrier-Jouet“, „De Venoge“ ir kiti.
Daugelis jų mielai priima lankytojus, rengia ekskursijas bei degustacijas.
Epernė verta nakvoti. Šampano aveniu tik prieš metus atidarytas labai stilingas viešbutis „Le 25bis by Leclerc Briant“. Šeimininkai sako, kad tai svečių namai. Ir visai teisingai, nes čia apsigyvenęs nesijauti kaip klientas, o tikrai esi apgaubiamas dėmesiu kaip svečias.
Buvusiame Šampanės pirklio name, kurį stipriai apleistą nupirko šampano namų „Leclerc Briant“ naujieji šeimininkai, tik penki kambariai.
Pirmame aukšte jaukus ir erdvus valgomasis, kur ruošiami pusryčiai (su šampanu!), svetainė, kurioje labai jauku vakaroti ar praleisti popietę po vizito šampano namuose.
Kiekvienas „Le 25bis“ kambarys skirtingo stiliaus, išsaugota daug autentiškų baldų ir interjero detalių. Pavyzdžiui, senos lentų grindys.
Rodydama kambarius viešbučio administratorė Emmanuelle perspėja, kad nevaikščiotume basomis, nes yra pavojus į padus įsivaryti rakštį.
Apsistojus Epernė ar aplinkiniuose kaimeliuose labai patogu lankyti vyndarius 10–20 kilometrų spinduliu. Vieną dieną skirkite į pietus nuo Epernė esančiam Kot de Blano (Cote des Blancs) subregionui. Čia auga geriausios ne tik Šampanėje, bet visame pasaulyje ‘Chardonnay’ vynuogės.
Nuo Šiuji (Chouilly) iki Vertu (Vertus) kaimų apie 15 kilometrų. Važiuodami pakelėse matysite nesibaigiančius vynuogynus. Atkreipkite dėmesį į dirvožemį. Jis baltas nuo kreidos, kuri susiformavo prieš milijonus metų.
Seniai seniai Šampanės teritorijoje buvo gili, uždara jūra. Keičiantis Žemės paviršiui ji išnykdavo ir vėl atsirasdavo. Su kiekvienu užliejimu vanduo atnešdavo įvairių jūros gyvių.
Kai vanduo pasitraukdavo, jie žūdavo, likdavo kriauklės ir skeletai. Per milijonus metų iš jų susiformavo kreida. Jos klodai kai kur siekia šimtus metrų.
Pavaikščiojus po vynuogynus galima rasti kreidos gabaliukų, kuriuose likę kriauklių įspaudai. Ištisas jų kolekcijas vyninėse ant palangių renka vyndariai. Rodo smalsiems svečiams ir sako: „Mes esame buvusios jūros dugne.“
Keliaudami Kot de Blano vynuogynuose matysite nedidelius riboženklius, ant kurių užrašyti šampano namų pavadinimai. Čia beveik visur didžiųjų šampano namų vardai.
Kot de Blane augančios vynuogės labai vertinamos. Jų kaina pernai siekė 6,5 euro už kilogramą, o jei vynuogynas prižiūrimas ekologiškai – net 10 eurų!
Bet didieji čia turi vynuogynų, gal dar sulčių spaudyklų, o vynines čia laiko mažieji vynuogių augintojai. Tai tie, kurie šampaną gamina tik iš savo išaugintų vynuogių.
Didieji gamintojai didžiąją dalį vynuogių perka arba nuomojasi vynuogynus. Vienas hektaras vynuogynų geriausiuose Šampanės kaimuose kainuoja apie 2,5 mln. eurų. Kokie kaimai yra geriausi? Ten, kur vynuogynai veša kreidos gausiuose šlaituose, nukreiptuose į pietus.
Vynmedžiai – keisti augalai, jie kokybiškiausią derlių užaugina augdami skurdžiame dirvožemyje: kreidoje, žvirgžde, skaldoje, smėlyje. Tokiame, kur faktiškai niekas neauga.
Kot de Blane tik pagal išankstinį susitarimą galite aplankyti „JL Vergnon“, „Veuve Fourny & Fils“, „Vazart-Coquart“. „Voirin-Jumel“ rengia edukacines degustacijas, veda ekskursijas po vynuogynus.
Dieną verta skirti Epernė apylinkėms ir palei Marnos upę išsimėčiusiems kaimeliams.
Marėjuje prie Eji nuvykime į mūrine tvora aptvertą, ant vieno stačiausių regiono šlaitų esantį vynuogyną „Clos des Goisses“. Jo statumas – 35–45 laipsniai. Nuo 1935 metų šis 5,5 hektaro vynuogynas priklauso „Philipponnat“ šampano namams.
Kiek jis dabar kainuotų, niekas nežino, nes Charles’is Philipponnat nesiruošia jo parduoti, o įsigytas vertingas vynuogynas už vienų metų vynuogyne surinkto derliaus kainą. Lyginant su šių dienų kainomis, tai buvo skatikai, nes XX amžiaus pirmoje pusėje Šampanė išgyveno itin sunkius laikus.
Prie vynuogyno pavadinimo esantis žodelis „clos“ reiškia, kad vynuogynas aptvertas mūrine tvora. Tokių vynuogynų Šampanėje yra 31, bendras plotas – tik 35 ha. Tokios sienos buvo pastatytos viduramžiais, dažniausiai tuo rūpinosi benediktinų ir cistersų vienuoliai.
Tuo metu mūras buvo labai brangus, todėl nuo žvėrių ir nesąžiningų žmonių aptveriami buvo tik naudingiausi ir geriausias vynuoges užauginantys vynuogynai.
Užkopkite į „Clos des Giosses“ vynuogyno viršūnę, iš kur atsivers gražūs vaizdai į Marnos upę, jos kanalą bei tolumoje kalvose išsimėčiusius kaimus.
Meditaciniai vaizdai atsiveria ir legendiniame Ovijė kaimelyje, kurio vardas neatsiejamas nuo benediktinų vienuolio Pierre’o Perignono, pasauliui kur kas labiau žinomam Domo Perignono vardu. Šis vienuolis tikrai neišrado šampano, bet jis buvo itin talentingas vyndarys.
Būtent jis sugalvojo, kad Šampanės vyną reikia maišyti iš kelių vynuogių veislių, kad iš raudonųjų vynuogių reikia daryti baltąjį vyną. Jis buvo už kokybę, bet ne kiekybę. Reikalavo vynuogynuose mažinti derlių, skinti tik gerai sunokusias uogas ir jų sultis spausti itin švelniai, kad nebūtų sutraiškyti kauliukai. Perignonas buvo aklas, valgė tik daržoves ir sūrį ir buvo apdovanotas itin geromis organoleptinėmis savybėmis.
Ovijė ant kalvos stovi bažnyčia, kurioje palaidotas garsusis vienuolis. Jo vardu nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradėtas gaminti pirmasis prestižo kategorijos šampanas.
Ir tai sugalvojo tuometis „Moët & Chan-don“ namų vadovas, velnioniškai talentingas ir įžvalgus žmogus Robert’as Jeanas de Vogue. Kaip sakoma, kur žengia „Moët & Chandon“, ten seka ir kiti.
Iš Ovijė pasukime į Dameri (Damery), kur įsikūrę „J. De Telmont“ šampano namai. Jie siūlo keturias edukacines degustacijas.
Lengva pasirinkti ir pagal kainą, ir pagal žinių apie šampaną lygį. Ypač įdomi „The Soul of Champagne“ („Šampano siela“), per kurią duodama paragauti žaliavinio vyno, iš kurio po pirmos fermentacijos kuriamas šampanas.
Degustuojamas vynas iš skirtingų kaimų, skirtingų metų, skirtingų vynuogių veislių. Akivaizdžiai suvoki, kokią įtaką bei svarbą vyno ir šampano kokybei turi dirvožemis, kiekvienų metų oro sąlygos.
O dabar jau galima nustatyti kryptį link Paryžiaus Charles’io de Gaulle’io oro uosto, kur pavakare yra tiesioginis skrydis į Vilnių.
Restoranų rekomendacijos
Reimse:
„Le Parc“ (2 „Michelin“ žvaigždutės), esantis viešbutyje „Les Crayeres“. Čia pateksite į prabangią prancūzišką atmosferą. Viešbutis įkurtas pilyje, kurią garsioji Louise Pommery pastatė savo dukrai.
„L’Assiette Champenoise“ – 3 „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintas restoranas Reimso pakraštyje. Jis siūlo kelis degustacinius rinkinius, keli jų – su priderintu šampanu. Šis restoranas turi labai didelį ir įdomų šampano pasirinkimą.
„Racine“ – šiais metais įvertintas 1 „Michelin“ žvaigždute japonų šefo Kazuyki Tanakos įkurtas nedidelis restoranas. Japoniškos ir prancūziškos virtuvės derinys. Verta išbandyti.
„Brasserie Du Boulingrin“ – tiems, kurie nori susipažinti su autentišku Šampanės regiono maistu: terinais, tartarais, „andouillette“ – dešros iš subproduktų. Vieta tiems, kuriems svarbu kainos ir kokybės santykis.
„Le Wine Bar By Le Vintage“ – baras, kuris turi įdomiausią šampano meniu. Be to, čia labai geri užkandžiai, ypač mažieji sumuštiniai su jautiena – juodųjų angusų mėsa.
Epernė:
„La Grillade Gourmande“ atviroje ugnyje ruošiama mėsa ir žuvis, kurią gamina virtuvės šefas Christophe’as Bernard’as, jo galėsite paklausti, ką verta užsisakyti. Bet, mano galva, čia būtina ragauti karvelio su riebiosiomis ančių kepenėlėmis („foie gras“). Delikatesas! Geras šampano pasirinkimas.
„La Banque“ įkurtas buvusio banko patalpose. Kokybiškas, paprastas maistas. Restoranas dirba per pietus ir vakare.
Avize:
„Hotel Restaurant Les Avises“ – gastroturistų vieta. Vakarienę restorane gausite tik tuo atveju, jei apsigyvensite viename iš dešimties viešbučio, įtraukto į gražiausių pasaulio viešbučių katalogą, kambarių. Pastatas statytas XIX amžiuje neoklasicistiniu stiliumi, interjere daug šiuolaikinių meno kūrinių.
Restorano meniu kuriamas pagal produktų sezoniškumą ir virtuvės šefo nuotaiką, o svarbiausia – čia garantuotai gausite legendinio vyndario Jacques’o Selosse’o šampano. Jo geidžia viso pasaulio šampano žinovai.
