Leonardas da Vinčis gyveno 1452-1519 metais. Būdamas 65 metų da Vinčis galimai patyrė insultą – amžininkai teigia, kad nuo to laiko jo dešinė ranka buvo paralyžiuota. Būtent dėl to garsusis menininkas neužbaigė kai kurių savo piešinių. Tiesa, savo piešinių jis nebaigdavo dažnai – da Vinčis nuolat mėtėsi nuo vieno darbo prie kito.
da Vinčis mirė būdamas 67 metų. Gulėdamas mirties patale jis dar paprašė pakviesti kunigą, kad atliktų išpažintį ir gautų paskutinį patepimą. Žmonės mylėjo menininką ir jo darbus. Amžininkai dažnai teigdavo, kad kito tokio žmogaus niekada nėra buvę. Laikais, kai žmogaus anatomija buvo tiriama vagiant mirusiųjų kūnus, da Vinčis žinojo nepaprastai daug. Jis buvo menininkas, išradėjas, inžinierius, filosofas. Jis buvo tai, kuo aplinkiniai tik svajojo būti.
Jis dar buvo ir vegetaras. 15-16 amžiuje vegetarizmas buvo labai keistas ir labai retas reiškinys. Šiais laikais tai – madingas gyvenimo būdas, tačiau tada tokio judėjimo tiesiog nebuvo. Leonardas da Vinčis mylėjo visus gyvūnus taip, kad nekentė visko, kas jiems sukelia kančias.
Vaikštinėdamas Florencijoje da Vinčis dažnai sustodavo prie parduodamų paukščių. Tuo metu buvo madinga namuose laikyti kelis narvelius su paukščiais. Tai buvo tarsi interjero dizaino elementas. da Vinčis pats ištraukdavo paukščius į laisvę ir juos paleisdavo, o tada sumokėdavo, kiek už juos buvo prašoma.
da Vinčis savo darbuose retoriškai klausė, kam žmogus save verčia gyvūnų kapinėmis. Jis pats atsisakė mėsos ir ragino tai padaryti ir kitus, teigdamas, kad žmogui gyvūnų mėsa nėra reikalinga. Savo darbuose Leonardas da Vinčis žmogų aprašydavo tik kaip dar vieną gyvūną. Atlikdamas anatomijos tyrimus jis dažnai lygindavo žmogų su kitais gyvūnais, kas tuo metu buvo nepriimtina.
Tačiau kodėl Leonardas da Vinčis kūrė ginklus, jei taip nekentė kančios ir žiaurumo? Na, da Vinčis nekentė ir karo, jį laikydamas monstrų užsiėmimu. Tačiau jo inžinerinis talentas tuo metu tik taip galėjo pritraukti pasekėjų ir rėmėjų. da Vinčis taip pat tvirtino, kad ginklai reikalingi gynybai – juk būtina apsaugoti tai, ką turime brangiausio – laisvę.
