Paskutinį kartą Trakuose lankėmės prieš porą metų. Kaip ir tada, taip ir dabar - Trakų pilis tebestovi. Tik va, tąkart mus nemaloniai nustebino „Senoji kibininė“. Prisiminus jos kibinus net dabar nupurto. Ar ši įstaiga tebedirba, net nesmalsavau.
Šį kartą vizitą į Trakus kardinaliai pakeitėme. Lanku aplenkėme „Senąją kibininę“ ir virš Trakų tiesiog praskridome, pamatydami stulbinantį juos supančių ežerų grožį. Tai lyg savotiška lietuviškoji Venecija.
Paskraidę užsukome į vieną rekomenduotą restoranėlį. Pagrindinė salė nedidukė, jei neklystu – vos penki staliukai. Sėsti prie šešiaviečio dviems nesinorėjo, o dvivietis taip įspraustas tarp kitų stalelių, kad sėdėdamas noromis nenoromis gaučiau stebėti, kaip kaimynas man prieš nosį mosuoja šakute. Tad atsisėdome lauke.
Meniu atnešęs vaikinas šypsodamasis paaiškino, kad tiek jis, tiek visas likęs personalas kalba tik rusiškai arba gruziniškai. Ar yra kuo didžiuotis, be gimtosios kalbos, mokant tik rusų? Gal man tai suprasti kaip perdėtą norą perteikti Sakartvelo autentiškumą? Jei taip, tada pradėkite nuo kainų. Jos tikrai neatitinka tų, kurios klientą pasitinka šalyje, kuriai bandote atstovauti.
Sriuba – po 8 eurus, karštieji patiekalai – virš 20 eurų. Maniau, kad kainų kosmonautai pasitaiko tik tarp tautiečių, pasirodo, tai užkrečiama...
Ar aš privalau likti remti tokio verslo, kur padavėjo meistriškumas tiktų dirbti nebent šašlykų kioskelyje? Jei jau mokėti tokius pinigus, tai norėtųsi sulaukti ir atitinkamo personalo profesionalumo.
Tad paliekame draugišką gruzinų restoraną su nedraugiškomis kainomis toliau gaudyti pavienių naivių turistų ir važiuojame toliau.
Antra stotelė – restoranas „Le Vivier Trakai“. Vos užsukę pamatome ženklą, kuris leidžia nuspėti apie gerą pietų pabaigą – ant sofutės susirangiusį miegantį katiną. Jei jam čia gera, vadinasi, dar dviem katinams taip pat turėtų pasisekti.
Meniu kainos, sakyčiau, tokios ne kurortinės. Arba restorano savininkai dar nesusirgę didybės manija, o tai mus, klientus, džiugina.
Valgant charčio sriubą kilo klausimas, ar teisinga sriubą, kurią verda šiame restoranėlyje, vadinti charčio. Nes pagrindiniai šios sriubos skiriamieji produktai yra jautienos mėsa ir ryžių gausa. Sriuboje vietoje ryžių dominavo morkos. Keista, bet jautienos buvo tik maži fragmentai. Jei sriubą vadintume morkų sriuba, aš ją vertinčiau stipriu 5/5, bet kaip charčio ji verta 2/5.
Nuotaiką ją valgant pakėlė superinis kibinas su kiauliena, kurį paprašiau patiekti kartu. Jei nežinote – katinai pasižymi puikia nuojauta, o riebūs katinai – dvigubai stipresne. Ta nuojauta manęs neapgavo, ir kibinas išgelbėjo morkų sriubą nuo didesnės kritikos jai.
Pamačiusi man patiektą gražuolį kibiną Katinienė taip pat užsimanė kibino, tik ji užsisakė su vištiena. Vaikams kuriamų laidelių herojus Gustavas, paragavęs skanaus maisto, paaimanavęs krisdavo nuo kėdės. Po tokių skanių kibinų jis nebeatsikeltų, reiktų reanimuoti.
Sąžiningai pasakius – nebepamenu, kada esu valgęs taip skaniai pagamintų kibinų. Tešlos minkštumas mainėsi su trapumu, kapota mėsa buvo be jokių kremzlių fragmentų. Žodžiu, dar kada ten apsilankęs parašysiu eiles, skirtas kibinams.
Manau, visų maitinimo įstaigų Trakuose savininkai galėtų paprašyti kelių valandų pamokų, kaip gaminti skanius kibinus. Mat pastaruoju metu gaunu daug žinučių, kuriose mano sekėjai skundžiasi prastais kibinais Trakuose. Graudu man skaityti tokias žinutes, žinant, kad be Trakų pilies, šį miestą garsindavo tik jų kibinai.
Tad „Le Vivier Trakai“ savininkai, dabar konkurentai pradės intensyvią jūsų virėjų medžioklę. Norite būti ramūs? Paskubėkite peržiūrėti jų algas.
Po skanių kibinų norėjosi dar kartą juos pakartoti, bet mūsų dar laukė pagrindiniai patiekalai.
Jau esu minėjęs jog Katinienė yra paragavusi tiek bulvinių patiekalų visoje Lietuvoje, jog ją galima drąsiai kviesti į bet kurio cepelinų virėjų konkurso komisiją. Tad nenuostabu, kad meniu pamačiusi bulvinius blynus su mėsa, ji nedvejodama juos ir užsisakė.
Šie blynai buvo puikiai įvertinti. Tarkiai nebuvo prigėrę taukų, puikus mėsos ir bulvių tarkių santykis. Žinoma, blynai ne milžinai, kokius mes dažnokai valgome Kretingos kavinėje „Kryžkelė“, bet taip pat labai skanūs, ir tokios porcijos per akis būtų net vyrui.
Kiaulienos išpjovos kepsneliai su miško grybų padažu, manau, galėtų papuošti ir bet kurio didmiesčio restorano meniu. Mėsa sultinga, neperkepta ir neišdžiovinta. Garnyre dominavo pomidorai, agurkai, paprikos, kukurūzai, o ne salotų lapai. Daugelis restoranų tiekia atvirkščiai, didžiąją dalį vietos garnyre skirdami salotų lapams. O aš juk nesu triušis, kad graužčiau stambiai suplėšytus salotų lapus.
Desertas. Ar jo reikėjo? Tikrai ne. Jau po pusės pagrindinio patiekalo norėjau susiraityti ant sofutės, nuo kurios jau buvo pakilęs vietinis katinas. Tačiau desertas buvo būtinas dėl vertinimo.
Pyragas „Šimtalapis“ reabilitavo sriubos įneštas abejones dėl gero šio restorano įvertinimo. Puikus, aguonomis alsuojantis desertas nepaliko abejingos net Katinienės, kuri po blynų sakėsi nieko nebenorinti nei valgyti, nei gerti. Sotumą nugalėjo smalsumas matant, kaip skaniai aš raikau šimtalapį. Tad ir jai teko garbė paskanauti šio deserto.
Drąsiai rekomenduoju atvykus į Trakus ir pasidarius kelis šimtus asmenukių prie Trakų pilies, prieš pradedant jas kelti į „Facebook“ ar „Instagram“, užsukti į restoraną „Le Vivier Trakai“ bent jau paskanauti puikių kibinų ar suvalgyti šimtalapio. Tuo labiau, kad Riebus katinas šį restoraną įvertino 5/5.
