Tačiau laikai pasikeitė. Ir Lietuvoje turgus tampa vieta, kur galima paskanauti ir madingų Benedikto kiaušinių. Tiek daug žavesio yra pasinerti į dialogus su prekeiviais ar susispaudus nedideliame plote mėgautis šviežiausių ingredientų maistu ar gėrimais prie nedidelio kioskelio.
Čia gali klausytis istorijų ir stebėti šurmulį. Nė vienas restoranas taip vaizdžiai nepateiks vietinių ingredientų gausos, sezoniškumo, valgymo ypatumų kaip turgavietės.
Gruzijoje matysime kalnus vaisių, Barselonoje – jūrų gėrybių, o Tailande – ir keptų vabzdžių. Todėl norint pažinti vietinę kultūrą ir pasinerti į vietinį gastronominį potyrį visuomet būtina į kelionių maršrutą įtraukti turgaus lankymą.
Halės turgavietė yra seniausia Vilniuje – vilniečiai čia apsipirkinėja jau nuo 1906 metų, bet ši turgavietė ir viena pirmųjų pasuko madinguoju keliu, tapo traukos objektu vietiniams gurmanams ir miesto svečiams.
Tai nestebina – juk čia apstu ne tik mėsos, žuvies, gausiai vaisiais ir daržovėmis nukrautų prekystalių, bet ir jaukių kavinukių, ir netgi unikalaus maisto butikėlių, ir bistro, kur siūlomas netipiškas turgui asortimentas.
Aš apskritai po kelionių užsienyje esu iš esmės pakeitusi požiūrį į tai, kas yra turgus, kokie ten lankosi žmonės ir kas yra ta tipiška turgaus pasiūla. Turgus tampa gurmanų ir netgi mados puoselėtojų traukos objektu.
Ir mėsinės, ir vyninės, ir kepyklos... Viskas po vienu stogu. Floristas Mantas Petruškevičius yra atskleidęs, jog ieškodamas įkvėpimo savo puošybai Halės turguje netikėtai atrado „slaptą vietelę“ ir neabejotinai skaniausią plovą Lietuvoje.
Mados ekspertas, floristas, menininkas M.Petruškevičius turi išskirtinį skonį viskam – gėlėms, interjerams, kvapams, audiniams... ir, žinoma, geram maistui. Jis itin daug keliauja.
Į Manto keliones neretai būna įtrauktas išskirtinių vietų ir restoranų lankymas. Pastarąjį gimtadienį šventęs „Orient Express“ traukinyje skanavo „Michelin“ žvaigždutės šefo pristatomas vaišes, neseniai lankėsi „Vogue“ pripažintame geriausiame Niujorko restorane „Le Bernadin“ ir „Ciprinani Downtown“, kur Kim Kardashian prie gretimo staliuko valgė makaronus.
Mantas gali parekomenduoti daugybę geriausių restoranų, kuriuos lankė Kanuose, Nicoje, Paryžiuje, Londone, Barselonoje, ir iš karto gali pasakyti, kur kokius patiekalus geriausia ragauti.
Bet paklaustas, kur jis mėgsta pavalgyti Lietuvoje, Mantas šypteli ir pristato vos dvidešimties kvadratinių metrų, bet gausiai lankytojų pripildytą Halės turgavietės kavinukę, kur yra vos keli staliukai.
„Aš mėgstu lankyti naujas vietas, stebėti aplinką, žmones. Nesvarbu, kur – ar tai prabangus restoranas, ar turgaus tipo aplinka. Molekuline virtuve negali mėgautis kasdien, ir „la haute couture“ maistas ir modernioji, preciziška aplinka taip pat ne visuomet gali būti svarbiausias mano pasirinkimas“, – sakė floristas.
Jis papasakojo, jog, siekdamas kuo labiau priartėti prie tam tikros kultūros, visuomet apsilanko garsiausiuose turguose.
Toks atsakymas gali kiek nustebinti, juk Mantas yra dažnas restoranų svečias. Bet, pasak jo, nemažai geriausių restoranų, kuriuose jam yra tekę lankytis, būtent ir siekia tiekti naminį maistą, jų aplinkoje vyrauja jaukumas, o lėkštėje – kokybė.
„Halės plovo“ savininkas ponas Gintautas yra ir šefas, ir apskritai vienintelis darbuotojas, neprileidžiantis prie proceso nieko kito.
Nors ši vieta veikia tik kiek daugiau negu metus, dar dirbdamas kelionių organizavimo versle ir po kelionių Vidurinėje Azijoje (tiksliau, Uzbekijoje, kuri ir yra plovo tėvynė) prieš dešimt metų atrado autentiško plovo gaminimo subtilybes.
Taip ir prasidėjo nuolatinė plovo gamyba tol, kol buvo išgauta daugybės pagyrimų sulaukusi receptūra. Tada Gintautas nusprendė, jog tai turi tapti pagrindine jo veikla.
Plovas specialiame didžiuliame puode Halėje gaminimas daugiau kaip tris valandas. Kasdien! Savininkas prisipažįsta, jog dar iki šiol kiekvieną dieną pats valgo plovą. Ir per poilsio dienas jo pasiilgsta, tad net pats stebisi, kaip šis patiekalas nepabosta.
Plovo ypatingumą, pasak šefo, užtikrina tai, jog tai skanus ir sveikas patiekalas. Žinoma, labai svarbu geri produktai, kokybė, tad avieną ir daržoves plovui užsako tik iš ūkininkų.
Gintautas patikina, jog būtina laikytis technologijos ir proporcijų (vienodos dalys mėsos, morkų, ryžių), svarbu atitaikyti ir temperatūrą, ir gaminimo trukmę bei prieskonių proporcijas – svarbiausi kuminai, kalendros.
Bet subtilybes nulemia profesionalumas ir įgūdžiai, nes plovas visuomet gaminimas iš akies, jį reikia ragauti. Nėra tokio dalyko kaip griežtas receptas – niekas nepasakys, kiek tiksliai gramų prieskonių reikia ar kiek minučių ruošti. Plovą reikia jausti, čia reikia ir meistriškumo.
Sudėtingiausia gamyboje – ryžių paruošimas, jų kruopštus plovimas. Reikėjo nemažai laiko tinkamiausiems atrinkti. Kaip su Gintautu pasidalijo jį plovo niuansų mokęs uzbekas, ryžiai yra kaip moteris – reikia laiko su ja susipažinti, perprasti, vėliau jau galima mėgautis apibusiu malonumu ir darnumu. Tai dabar Gintautas sėkmingai ir daro – plovas beveik visuomet išperkamas dar dienai nesibaigus.
Lankytojams nereikia nei didelės erdvės, nei tvarkingai sustatytų staliukų, nei personalo, nei didelio meniu. Visi čia ateina TO plovo, kuris tiekiamas dosniomis porcijomis – apie 500 g. Ir sutikti čia galima įvairiausių žmonių – nuo žinomų politikų, verslininkų iki darbininkų ar statybininkų.
Nors keliavome kartu su Mantu į Halės turgavietę ragauti jo išgirto plovo, vien jau savo pavadinimu „Sraigė, vynas ir varlė“ akį patraukė ir stilinga, Prancūzijos elegancijos turinti šalia esanti kavinukė.
Stalai, kurių vėlgi nėra daug, elegantiškai padengti prancūziškomis staltiesėmis, vitrinoje puikuojasi austrės, ikrai, sūriai, daugybė delikatesų su trumais, artišokais, įvairūs pagardai ir kitokios gėrybės, vežamos tiesiai iš Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos. Ir kaip teigia savininkė Almena, svarbiausias produkcijai keliamas kriterijus čia visuomet bus kokybė – nes tik tai apibūdina tikrąjį gurmaniškumą.
Kaip ir žada pavadinimas, ragauti čia reikėtų sraigių troškinį ir varlių kojeles, bet yra ir midijų, ir elnienos dešrelių, ir keletas kiaušinių patiekalų. Ir viskas, kas traukia akį vitrinoje, gali būti pateikta skanauti. Tad valgiaraštis siūlo geriausią potyrį.
Buvome perspėti, kad nors visi patiekalai gaminami pagal seniausias, patikrintas receptūras, maistas čia tiekiamas visuomet kiek skirtingai – tai lemia šefo įkvėpimas, ingredientai.
Vietos savininkė Almena, vaišindama šviežios čiabatos gabalėliu, pateptu muštu sviestu, turinčiu sodrų grietinėlės poskonį, tokį, kokį tik Prancūzijos užmiestyje teko ragauti, pasakojo: „Sraigė ir varlė, nors ir labai skirtingos, bet yra dvi draugės: varlė visur šuoliuoja ir ieško to, kas geriausia, o sraigė visa tai gabena į Lietuvą. O vynas yra tas dalykas, kurį mėgsta jos abi, kad ir kokios skirtingos būtų. Tad jis čia jungiamasis elementas. Ir turime jo labai gero.“
M.Petruškevičius iš karto įvertino porceliano indus, kurie čia visi autentiški – antikvariniai, atvežti iš Prancūzijos.
„Man labai svarbu estetika. Antikvariniai daiktai, kurie kartais gali turėti ir įdrėskimų, gali būti labai įdomūs ir turėti daug žavesio, istorijos, nes jie tarsi kolekcionuoja prisiminimus. Tai suteikia vietai charakterį“, – sakė Mantas.
Bistro „Sraigė, vynas ir varlė“ vaizdžiai parodo turguje tiekiamo maisto revoliuciją suteikiant prancūziško šarmo tradicinei Halės turgavietės aplinkai.
Taigi ne vien šviežių daržovių ar žuvų keliaukime į turgų. Pasiūla tikrai nustebins – ir varlių kojyčių, ir naminių cepelinų čia rasite. O dar tailandietiškos sriubos, šviežios sultys, itališkos picos, Benedikto kiaušiniai, jamaikietiška vištiena ir daugybė kitokių gėrybių.
Pokalbis ir pietūs su žymiuoju M.Petruškevičiumi tik patvirtino – autentikos ir tikrų gurmaniškų skonių galima rasti ir labai netikėtoje vietoje.
