Pirmoji pažintis su man rekomenduotais restoranais prasideda nuo jų puslapių feisbuke. Tad gerbiamieji maitinimo įstaigų savininkai, jei norite, kad aš pas jus neatvykčiau – marginkite savo puslapius dienos pietų pasiūlymais vis tokiu pat formatu. Mane siutina puslapiai, kurie visi išpuošti tik dienos pietų pasiūlymais pagal A4 formato šabloną.
O kur patiekalų, interjero nuotraukos naujiems jūsų puslapio lankytojams?
Tie, kurie atidarydami maitinimo įstaigą prašo manęs rekomendacijų, neduos man sumeluoti – vienu pagrindinių dalykų aš laikau informaciją socialiniuose tinkluose. Lietuvoje per maža rinka, kad restoranas ar kavinė išsilaikytų remdamiesi vien tik pastoviais klientais. Jie gerai, bet jų atnešti pinigėliai geriausiu atveju gali padengti verslo išlaikymo kaštus, o pelną generuoja atsirandantys nauji klientai.
Tad turintys puslapius feisbuke dabar atsidarykite juos ir peržvelkite savo paskutinius dešimt įrašų. Jei jie apie tai, ką rašiau aukščiau, tai jums metas uždegti gedulo žvakelę. Jūs šiame socialiniame tinkle miręs, ir lieka džiaugtis tais, kurie ateina pagedėti, palikdami nuo trijų iki daugiausiai penkių eurų.
Informacijos pateikimo viešojoje erdvėje įtaka jūsų verslui metams bėgant tik stiprės. Reklama televizijoje, radijuje praranda savo vertę, 99 procentus žmonių ji tiesiog vimdo nuo per dažno šmėžavimo. O tą 1 procentą ją stebinčių sudaro tie, kas ją kuria. Tad susikoncentruokite į socialinius tinklus ir atsakingai vertinkite kiekvieną ten pateikiamą informaciją.
Taigi, dvi rekomendacijos atkrito dėl nesugebėjimo pateikti informacijos naujiems klientams. Taip mes atsidūrėme restorane „Pilnas samtis“, įsikūrusiame Kauno rajone. Nesakau, kad „Pilnas samtis“ nekelia į savo puslapį informacijos apie dienos pietus, bet jie tai daro įdomiau, keldami patiekalo nuotrauką ir prierašą apie siūlomus tądien patiekalus.
Užsukome gerokai po pietų, tad nenustebome restoranėlį radę pustuštį. Sakykime taip: 16 valandą ir vėliau pietauja tik katinai.
Meniu laukti nereikėjo, jie sudėti ant stalų. Nepamiršti ir mažieji, yra net vaikų meniu.
Mėgstu nedidelius meniu, tai iš dalies palengvina pasirinkimą. Nereikia blaškytis tarp kelių variantų. Tad ilgai neužtrunkame nutarti, ką norime užsisakyti.
Kad neliūdėtume laukdami, mums nemokamai patiekė dubenėlį sūdytų kepintų žemės riešutų. Įdomus sprendimas, naudojamas daugelyje restoranų užsienyje, bet retai sutinkamas Lietuvoje. Kuo jis geras? Klientas, gaudamas kažką nemokamai, į galimas restorano „kliurkas“ reaguos ženkliai švelniau. Jūs jį būsite papirkęs riešutėliais, ir tai jo pasąmonėje suformuos nuolankumą jums.
Pradėkime nuo ėrienos sriubos su paprikomis (3,10 euro). Tiršta sriuba, kurioje labiau dominavo ėriena – nelabai to tikėjausi žinodamas, kokia nedidelė sriubos kaina. Puikus derinys – paprikos ir mažyčio ėriuko plėšyta mėsytė.
Mėgautis sriuba man neleido Katinienė, kuri turėjo priekaištų kreminei moliūgų sriubai (2,40 euro). Ji išties buvo skysta. Nežinau, ar čia kaltas virtuvės senbuvių posakis, neva sriuba niekada negali baigtis – reikia tik laiku praskiesti vandeniu, bet žvelgiant į ją susidarė toks jausmas. Nesu dar matęs tokios skystos sriubos. Ji labiau priminė sultinį.
Baigę sriubų degustaciją mes dar kartą jas aptarėme, vieną girdami, kitą peikdami. Toliau stebėjau, kaip už baro įkritusios į telefonus šnekučiuojasi dvi padavėjos. Nesvarbu, kad salėje mes buvome vieninteliai klientai, bet nunešti tuščias sriubų lėkštes viena iš jų sugebėjo tik atnešusi karštus. Taip pat ji išklausė mano kritiką moliūgų sriubai.
Dar valgant karštus pasirodžiusi padavėja uždavė klausimą, kurį pabandysiu atkartoti žodis žodin: ar jūs norėsite mokėti už tą sriubą, ar ne?
Sutikite – keistas klausimas. Jei nuneši lėkštę su nebaigta valgyti sriuba, tai turi pranešti sprendimą, priimtą uždarame virtuvės pasitarime. O ne klientui valgant antrąjį patiekalą bandyti jį įvelti į diskusiją.
Aišku, aš pasakiau, kad nelabai supratau jos, apie ką ji. Ji pakartojo tą klausimą žodis žodin. Supratau, kad jei velsiuosi į diskusiją, mūsų karšti patiekalai atauš, tad pasakiau, kad sumokėsiu už sriubą.
Padėkojusi padavėja pasiūlė pavaišinti mus kava. Neatsisakėme. Bet tuo ji nebaigė – iškart paklausė, ar galima atnešti sąskaitą. Pirma mintis, kuri kilo – negi mes panašūs į tuos, kurie baigę valgyti pasišalina nesusimokėję?
Pamaniau, kad kažko ją išmokyti man neužteks valandos, net jei kalbėsiu nesustodamas. Nes norint kažko išmokyti nieko nemokantį žmogų valandos būtų maža.
Bet kelis pastebėjimus brūkštelsiu čia. Spėju, kad apie 16 valandą restoranėlyje keičiasi pamainos. Bet ir tai nėra pateisinama tokio elgesio priežastis. Niekam net nebuvo įdomu, ar mes norėsime deserto. Ne itin malonu ir tai, kad valgydamas skanų maistą aš privalėjau daryti pertraukas, o ne tiesiog mėgautis sultingais šonkauliais.
Antrieji patiekalai buvo tai, kas leido mums pamiršti ir nevykusią trintą sriubą. Sultinga vištiena bei nuo kaulų krentantys šonkauliukai šaukte šaukė: ši vieta verta 5/5.
Bet kad bėgikas atbėgtų pirmas, jam reikia abiejų sveikų kojų. Jei viena šlubuoja, ir ją tenka vilkti, niekada nebūsite pirmi. Manau, restorano „Pilnas samtis“ vadovai, supratote, kas pas jus ta šlubuojanti koja. Jei paklaustumėt manęs – ką jūsų vietoje darytų Riebus katinas? Aš net nedvejodamas atleisčiau abi padavėjas, dirbusias tuo metu. Šį darbą reikia mėgti, o ne dirbti tarsi įkalintam. Kuo ilgiau jūs delsite su šiuo sprendimu, guosdami save, jog gerų darbuotojų sunku surasti, tuo labiau jie griaus jūsų verslą. Tokie darbuotojai neaugina įmonės, jų tingėjimas ir nemeilė darbui naikina jūsų svajones sukurti gerą restorano įvaizdį.
O kad jūsų virtuvė visa galva aukščiau nei salės personalas, manau, jums sakė ne vienas. Tad jei jūs ir toliau tiesiog sėdėsite ir klausysite, kaip tiksi bombos laikrodis, gali ateiti ta diena kai ji sprogs ir ištaškys jūsų verslą neatstatomai.
Antra, žiniasklaidoje užtikau informacijos, kad jūs propaguojate idėją: jei neskanu –nemokėk. Tad gal nereikėtų tos idėjos pateikti klientui taip, kaip tai buvo pateikta mums. Klausimas, ar norite mokėti, ar ne, skamba apgailėtinai. Jei jau pasiskelbėte, jog neskanaus maisto kaina nebus įskaičiuojama, lieka tik informuoti klientą atnešus sąskaitą, jog sriuba nebuvo įskaičiuota. Viskas. Ir klientas patenkintas, ir jūs tęsite pažadą, išsakytą viešoje erdvėje.
Vertinu 4/5. Kad ir kaip norėčiau pagirti virtuvę, parašydamas 5/5 niekaip negaliu. Nors ir už moliūgų sriubą buvo atsiprašyta, ir ją kompensavo kava, 5/5 būtų tik tokiu atveju jei salėje dirbtų profesionalai. Padavėjų darbas ne kartą yra pridėjęs bendram vertinimui balą, o pas jus buvo atvirkščiai.
Apibendrindamas galiu rekomenduoti „Pilną samtį“ norintiems skaniai pavalgyti ir turintiems stiprius nervus, kurie leis nepastebėti padavėjų neišmanymo.
