Sekmadienis, kiek po pietų, bet restoranas – pilnutėlis. Žinoma, mūsų įėjusių niekas nepastebėjo, kaip ir nepastebėjo aštuonių žmonių kompanijos, taip pat ieškančios laisvo stalelio.
Kadangi turiu iškalbos dovaną, nelaukiau, kol kas nors teiksis mus pasodinti – pats užkalbinau padavėją.
Pasirodo, mums sekasi – ką tik atsilaisvino vienas keturvietis stalelis, prie kurio mus ir pasodino.
Per 10-15 minučių, kurias teko pasėdėti, stebėjome, kaip padavėja neša karštus patiekalus didesnei kompanijai, sėdinčiai priešais mus. Po to eina priimti užsakymo prie kito stalelio.
Į Katinienės klausimą, kada gi ji mums atneš meniu, aš ramiai atsakiau: sprendžiant iš to, kaip padavėja dirba, dabar ji pirmiausia suves užsakymą į kompiuterinę programą, tik tada skirs dėmesio mums. Ir aš nesuklydau. Toks jausmas, kad stebėjome pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ ekranizaciją. Kur savininkas vaidina miegančią snieguolę, o nykštukai – tai darbuotojai, besinaudojantys tuo, kad jų niekas neprižiūri...
Sakysite, kad padavėja nemoka dirbti arba aš priekabus. Nei pirma, nei antra. Pagal tai, kaip ji mus aptarnavo, galiu teigti: ji stengėsi gerai atlikti savo darbą, tiesiog jos niekas nemokė, kaip tai padaryti.
Jei atsuktume veiksmą atgal, meniu ji mums turėjo atnešti po to, kai sudėjo karštus ant stalo, tik tada eiti priimti užsakymo prie kito stalelio. Taip dirba profesionalai. Tiesa, profesionalai, atlikę vieną veiksmą salėje, grįždami nurenka nešvarius indus nuo stalelių – nesvarbu, jo ar kolegos. Komandinis darbas svarbiausia, bet taip dirbančių matau vis rečiau. Tad norėdami geresnių rezultatų mokykite padavėjus planuoti savo veiksmus. Čia pirmasis pastebėjimas.
Dar kas krito į akis – tai restorano interjeras. Sienos iš keramzito blokelių, dirbtinės gėlės palubėse man greičiau priminė pajūrio laikinų prekyviečių interjerą, bet tik ne restorano Kaune, ir dar Laisvės alėjoje. Bet tiek to tas interjeras – dvidešimt metų žmonės eina, vadinasi, gerai, ir jiems tai tinka.
Meniu, sakyčiau, toks lyg su dvelksmu iš praeities: pradedant kepsniais „Astra“, Kijevo kotletais, pereinant prie midijų, brandintos jautienos, mėsainių. Sunku įtikti visiems, bet kodėl nepabandžius? Bandykite, o mes vertinsime.
Mūsų užsakyme, kad ir kaip norėjosi kažko retro, vis tik dominavo šių dienų patiekalai.
Kadangi abu Katinai mėgstame krevetes, nesusilaikėme nepaskanavę karštų krevečių su ananasų salsa (6,90 euro).
Kai pamačiau tą patiekalą ant stalo, vos neapsiverkiau, bet nenorėdamas įžeisti jubiliato susilaikiau – visgi ne gedulingi pietūs, kam tos ašaros. Graudus vaizdelis net nepradėjus valgyti. Panašiai atrodo kibirėliai su silke saldžiarūgščiame padaže prekybcentriuose. Aš jų neperku, bet dažnai pavartau kibirėlius, bandydamas įžvelgti pokyčius ir tikėdamasis, kad kada nors silkės kiekis kibirėlyje viršys tą marmalą, kuriame slepiasi acte balzamuota žuvis.
Bet grįžkime prie užkandžio. Prisiminęs patiekalo kainą, žvelgdamas į du iešmelius, kiek didesnius už dantų krapštukus, supratau, kad Lietuvos prezidentė buvo neteisi teigdama, kad kainos įvedus eurą nesikeis. Konstatuosiu liūdną faktą – jūsų pranašystės buvo klaidingos.
Paklausite, kodėl mėtausi aplink, bet nieko nepasakau apie patį patiekalą? O ką apie jį rašyti? Krevetės šaltos. Net jei padavėja paimtų jas vos iškeptas ir atneštų į salę, jos vis tiek būtų šaltos. Nes ant viršaus užvožtas didžiulis kiekis padažo suveikė lyg gesintuvas – ne tik atvėsino krevetes, bet ir padarė jas beskones. Nežinau, gal ankstesniame meniu tai buvo silkės patiekalas su panašia salsa ant viršaus, bet rekomenduočiau jį gražinti į meniu. Nes su silke jis bent žiūrėsis, o ir už tokią kainą klientui galėsite pasiūlyti daugiau žuvies.
Nesuprantu, kam tiek padažo? Manau, pagrindinis akcentas turi būti krevetės. Jei tokiu dideliu padažo kiekiu tikitės kliento akyse pakelti patiekalo vertę, tai pasakysiu – gavote atvirkštinį rezultatą. Sugadintas patiekalas...
Kai sulaukėme sriubų, iškart kilo kitas klausimas: ar kas nors čia plauna indus? Lėkščių kraštai – taukuoti. Jie ne nubraižyti, ne, jie tiesiog taukuoti. Įsitikinau, kad servetėle riebalai puikiai nusivalo. Jei žmogus, atsakingas už indų plovimą, to nepastebėjo, tai kaip to nepastebėjo tas, kuris pylė sriubą? Negi virtuvėje tvyro toks apsileidimas, kad į salę leidžiama išnešti tokias lėkštes?
Mano fantazija padiktavo ir daugiau klausimų. Kaip ir šį: kodėl dedate grietinę į aštrią sriubą? Negi ranka, kaip sakoma, „atmušta“ nuo dienos pietų, kur grietinė keliauja į kiekvieną sriubą?
Jei pastebėjote, paminėjęs sriubą, aš nerašiau, jog ji tiršta, kaip parašyta meniu. Nepaminėjau, nes, matyt, labiau nei tas, kas virė sriubą, suvokiu žodžio „tiršta“ reikšmę. Greičiau aš ją pavadinčiau skysta aštri sriuba su česnakine duonele. Žinoma, ir kainą pakeisčiau, nes ji tikrai neverta 4,90 euro. Daugiausia, kiek norėtųsi už ją mokėti, tai 1,90 euro ir prirašyti, jog tai – pusė porcijos. Kodėl taip rašau? Dėl to, kad puikiai žinau Laisvės alėjos pasiūlą. Tad vertindamas sriubą, dar kartą nužvelgiu „restorano“ interjerą ir patvirtinu, jog mano pasiūlyta kaina atitiktų kokybės ir kainos santykį.
Tuo metu Katinienė bandė įžvelgti ribą, kur susilieja dvi sriubos spalvos, nes ji užsisakė tai, kas meniu įrašyta taip: dvispalvė kreminė sriuba (3,50 euro). Gal virtuvė tikėjosi išlošti dėl sriuboje plūduriuojančio aiškiai per didelio kiekio avinžirnių, bet jie nesudomino – vos paragavus taip ir liko lėkštėje. Nesinorėjo įžeisti jubiliato, tad nuvalę taukuotus lėkščių kraštus sriubos visgi paskanavom, nes kaip kitaip įvertinsi.
Antrieji patiekalai tik patvirtino prieš tai kilusią abejonę, kad virėjams sunku persijungti iš dienos pietų maitinimo konvejerio į restoraninį maisto pateikimą. Tik pažiūrėkit – prie žuvies ir kiaulės žandų – panašus daržovių mišinys. Graudu, bet visgi jubiliejus, tad bandome skanauti.
Katinienė sterką užsisakė tik su daržovėmis (8,90 euro), tad neklauskite, kodėl tik tiek garnyro. Jo nebuvo daug, bet ir tas mažas kiekis liūdino.
Nežinau, koks aliejus naudojamas virtuvėje, bet jis labiau tinka kiaulės šoninei skrudinti keptuvėje, o ne salotoms gardinti. Jis per riebus. Kadangi mes valgėme analogiškus salotų mišinius, pritariau Katinienei. Šviežios daržovės dėl aliejaus vėlėsi burnoje.
O kodėl į sterko vidų buvo įkištos dvi šaldytos morkytės? Jos buvo tik atšildytos, bet ne apvirtos, o žalios. Pats sterkas iškeptas gerai, jam jokių pretenzijų.
Ir patiekalo kulminacija – padažas. Greičiausiai grietinės ir sviesto mišinys, spėjame, nes jo net neragavome. Žvelgiant į dėl perkaitinimo išsiskyrusius riebalų lašelius nekilo jokio noro jo paragauti.
Liko nepaminėtas mano valgytas patiekalas – kiaulienos žandeliai su mėlynųjų svogūnų džemu ir pelėsiniu sūriu (8,90 euro). Kai renkuosi jaučio žandus, visada klausiu, ar šį patiekalą dažnai užsako, ar klientai giria. Tai leidžia man suprasti, ar mėsa neužsigulėjo virtuvės šaldytuve. Smalsumas paragauti kiaulienos žandelių pakišo man koją.
Spėju, kad sėdintiems prie gretimų stalelių buvo įdomu stebėti, kaip bandau valgyti, kiekvieną atpjautą gabalėlį uostydamas ir mėgindamas save įtikinti, kad tas prasimušantis įtartinas kvapas – ne tai, apie ką aš galvoju. Nelindo man tie žandeliai, nepadėjo ir užtepas ant viršaus, kuris, matėsi ryškiai, nenorėjo draugauti su žandais ir į juos susigerti – jis lyg bandė nuo jų atsistumti. Nekoks vaizdelis.
Nepadėjo ir papildomas padažas, kurio paprašiau. Jaučiausi alkanas, bet eksperimentuoti su savo organizmu nebesinorėjo, tad vieną gabalėlį palikau nepaliestą. Savo spėjimus išsakiau ir padavėjai, bet didelio nustebimo nesulaukiau.
Desertų pasirinkimą buvome palikę pabaigai, bet tos minties atsisakėme, tad paprašėme sąskaitos.
Liūdna, kai reikia vertinti tokį garbingą gimtadienį atšventusį restoraną. Iš kitos pusės – aš vertinu maistą, už kurį pats susimokėjau. Va, jei būčiau atėjęs į močiutės 80-mečio gimtadienį, tada jau kitas reikalas. Savo nuomonę apie maistą pasilaikyčiau sau vien iš pagarbos jubiliatei. Bet jūs, „Miesto sode“, ne senolis ir ne valgykla. O maitinimo įstaiga, ir dar turinti restorano statusą. Tad skaitykite mano reziumė.
Vertinimas: po 1 balą už kiekvieną dešimtmetį ir nulis už visa kita, tad sudėjus – 2/5. Vienintelis, kas atitinka vidutinio lygio restorano vardą – tai kainos. Visa kita iki to net netraukia pradedant aptarnavimu, baigiant maistu.
Bet pastebiu geras tendencijas – tai, kad iš meniu nepašalinote „Astros“, „Kijevo“ kepsnių, suteikia jums galimybę sugrįžti ten, kur, spėju, išties buvote stiprūs. Nesigėdykite – jei mokate kepti karbonadą su majonezo ir sūrio kepure, traukite jį į meniu. Tada ruošiant karštus bus galima drąsiai iš anksto kokiam tuzinui porcijų paruošti garnyrus su burokėliais, morkomis ir kopūstais. Abejoju, ar tuomet kas nors išdrįs kabinėtis prie vienodo garnyro. Nes toks garnyras ir prieš 20 metų tiko tiek prie karbonado, tiek prie „Astros“ kepsnio. Aštrią sriubą pakeitę burokėlių, galėsite drąsiai šaukštais kabinti grietinę ir ja puošti sriubą.
Ar man skaudu? Taip. Sugadintas sekmadienio vakaras. Nors esu Katinas, ir aš mėgstu skaniai pavalgyti ir gerai praleisti laiką.
Retai kada studijuoju saskaitas restorane – dažniausiai jas peržvelgiu tik namuose rašydamas apžvalgą. Tik prisėdęs rašyti pamačiau, jog visiems patiekalams pritaikyta nuolaida. Ką tai reiškia? Apie tai padavėja nieko nesakė. Gal visgi jau tada pripažinote, jog dėl visų patiekalų išsakytos pretenzijos buvo pagrįstos?
Tad jei nuspręsite, jog mano patarimai ir kritika bereikšmiai – gyvuokite taip ir toliau. Bet turiu jus įspėti – žmonės vis labiau suvokia skonį, o jų reikalavimai maisto kokybei darosi vis didesni.
Redakcijos prierašas: restoranas „Miesto sodas“ šios nuomonės nekomentavo.
