Žurnaliste dešimt metų dirbusi G.Kubiliūtė kulinarijoje yra savamokslė, tačiau tai nesutrukdė jai įsidarbinti restoranuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Esu gyvenusi ir dirbusi Italijoje, Graikijoje, Šveicarijoje. Tačiau, manau, visada giliai viduje liksiu žemaitukė iš kaimo“, – kalbėjo Gina. Būtent vaikystės namuose ji ir atrado potraukį prie maisto, tiktai tuomet dar neįsivaizdavo, kad tai taps jos pragyvenimo šaltiniu.
Skuodo rajone, šalia Latvijos sienos, augusios Ginos vaikystė nebuvo saldi.
„Tėvelis mirė, kai buvau visai maža. Mama liko su penkiais vaikais. Buvau pagrandukas, bet tikrai nelepinamas. Gyvenome iš savo ūkelio, tad gal nuo penkerių metų pradėjau melžti karves, padėdavau skersti kiaules, gaminti dešras, sūrius, sviestą, kastinius, rūkyti lašinius.
Pamenu, kaip vyriausios sesers vestuvėms turėjau nukirsti galvas devynioms vištoms ir išdoroti paukščius. Per ašaras, bet padariau šį darbą – mama ir taip turėjo daug rūpesčių“, – vaikystę prisiminė Gina.
Kad ir kiek buvo darbų namuose, atkaklioji žemaitė neužleido mokslų. Vidurinę mokyklą baigė su medaliu – tai paskatino mokytis toliau ir pasiekti daugiau.
Nors mama prašė pasilikti ir padėti ūkyje, be to, nebuvo ir pinigų studijoms, Gina užsispyrė – išsiuntė studijų paraiškas. Iš kelių ją priėmusių universitetų pasirinko žurnalistikos mokslus.
„Dėl gerų balų gavau nemokamas studijas, stipendiją. Našlaičio pašalpa, honorarai už straipsnius – taip ir išsilaikiau didmiestyje. Baigusi studijas jau turėjau etatą viename dienraštyje.
Tačiau to buvo negana – dirbdama tęsiau studijas. Pasirinkau teisės magistrantūrą, kurią taip pat sėkmingai užbaigiau“, – pasakojo G.Kubiliūtė.
Žurnaliste Gina dirbo daugiau nei 10 metų.
„Man be galo patiko – darbas buvo mano gyvenimas, o gyvenimas buvo mano darbas. Tai man suteikė daug patirties, pažinčių, žinių, išmokė operatyvumo, organizuotumo, objektyvumo, informacijos ieškojimo. Ir dabar dažnai manęs klausia, iš kur viską žinau, – netgi kokias nors nereikšmingas smulkmenas.
Aš esu smalsi. Mėgstu klausinėti ir domėtis. Daug ką tikrinu, susirandu informacijos apie žmogų ar įmonę. Ši savybė padeda ir dabartinei mano veiklai – kulinarijai“, – pasakojo buvusi žurnalistė.
Pasitraukusi iš žurnalistikos ji išbandė ir kitas, su finansais susijusias, profesijas, bet tai buvo nuobodu, nors ir sekėsi.
Ką veikti toliau, sprendimas atėjo tarsi savaime. Gina nuo mažens labai mėgo suktis virtuvėje. Dar lankydama darželį mokėjo išsikepti kiaušinienę, pasidaryti sumuštinį.
„Vėliau paprašiau mamos, kad išmokytų mane išvirti sriubą. Pirmas mano rimtesnis bandymas buvo rūgštynių sriuba. Po to buvo kiti patiekalai. Domėdavausi televizijos ar radijo kulinarinėmis laidomis. Dabar juokinga, bet laidos garso takelį įsirašydavau į magnetofono kasetes, kad galėčiau neskubėdama išklausyti“, – pasakojo G.Kubiliūtė.
Kai būdama studentė savaitgaliais grįždavo į namus, visi žinodavo, kad Gina visus palepins pyragais. Kepdavo ir gamindavo net naktimis.
Po to ėmė gaminti ir draugams, ruošti vaišes gimtadieniams.
„Kai reikėjo apsispręsti, kur pasukti toliau, supratusi, kad gaminti man malonumas, nutariau įsidarbinti restorane, nors neturėjau jokio kulinarinio išsilavinimo – buvau žmogus iš gatvės.
Turėjau daug gražių savo patiekalų fotografijų. Bet kai atėjau į pirmąjį pokalbį, pamačiau, kad tos nuotraukos niekam neįdomios. Pakalbėjom. Priėmė“, – kelerių metų senumo įvykius prisiminė Gina.
Tiktai vėliau ji sužinojo, kad kolektyvas buvo susilažinęs, jog naujokė ištvers daugiausia tris dienas.
„Iš pradžių tyčiojosi, bet man buvo nė motais. Nepalūžau ir prieš griežtą, bet teisingą šefę, ištvėriau sunkumus. Gaminti, rodos, mokiausi iš naujo. Be galo daug dirbau savarankiškai. Net juokinga prisiminus, kiek vaizdo siužetų peržiūrėjau mokydamasi taisyklingai pjaustyti svogūnus, kiek kilogramų jų pripjausčiau treniruodamasi namuose.
Siurbiau informaciją iš visur, nes man tai buvo įdomu“, – pasakojo G.Kubiliūtė, per šešerius metus šefe dirbusi ne viename restorane.
Tiktai pradėjusi dirbti su profesionalais ji suprato, kaip skiriasi darbas restorane nuo gaminimo namie draugams.
„Tai sunkus darbas, reikalaujantis organizuotumo, operatyvumo, švaros, kūrybos, kantrybės, nusiteikimo daug dirbti. Dažnai juokaujama: jei bijai karščio, negali būti virėju. Man tai nebaisu, nes nuo vaikystės sunkiai ir daug dirbu. Kantrybę man padovanojo žemaitiškas kraujas. Operatyvumo, organizuotumo, kūrybiškumo išmokė žurnalistika“, – kalbėjo Gina.
Ji taip aistringai domisi maistu, kad net po darbo sau ar draugams visada ruošia valgį – niekada neperka pusgaminių ar picos. Vienas jos draugas be galo mėgsta jos gaminamą doradą, kiti – firminę žemaitišką žirnių košę, treti – kiniškai paruoštą vištieną, dar kiti – gaivų sūrio tortą.
O jai pačiai vienas mėgstamiausių sulietuvintas itališkas patiekalas – perlinių kruopų bei pačios rinktų ir džiovintų baravykų rizotas.
Laisvadieniais Gina taip pat mėgsta padirbėti virtuvėje – kuria receptus, ruošia vaišes gimtadieniams, gamina įvairiausius kulinarinius gardumynus.
Pasukusi į maisto ruošimo sritį G.Kubiliūtė įkvėpimo sėmėsi ir svetur: dirbo kulinare Italijoje, Graikijoje, Šveicarijoje. Žinių sėmėsi kulinarijos kursuose Maroke, Prancūzijoje, Kambodžoje, Liuksemburge, daugybę kartų – Rusijoje, Maskvoje.
„Šiame mieste patyriau juokingų situacijų. Į kursus, kuriuos veda labai profesionalūs šefai, rinkdavosi žmonės, neturintys profesionalios patirties. Visi stebėdavosi, kad moku gaminti. Tik po trečiojo apsilankymo vienas šefas paklausė: „Gina, tu – virėja?“
Pasmalsavau, kaip atspėjo. Pasirodo, jis pastebėjo nudegimų randus ant rankų – jų turi kiekvienas virėjas. Nuo tada šefai palikdavo mane mokyti savo grupę, į kurią patekau, o patys dirbdavo su kitais studentais“, – prisiminė G.Kubiliūtė.
Tiek draugai Lietuvoje ar užsienyje, tiek giminės dažnai klausinėja, ar ji turi savo restoraną ir kada atidarys.
„Ne, neturiu. Bet norėčiau ir, manau, kada nors turėsiu. Vienoje Graikijos saloje, kur dirbau, jau planavau atidaryti mažą restoraną, bet dėl labai skaudaus įvykio visi planai sugriuvo, o pati grįžau į Lietuvą“, – neslėpė Gina.
Neseniai ji nustebino draugus ir artimuosius nutarusi vienam mėnesiui tapti vegane ir maitintis vien augalinės kilmės maistu.
Nors tuo metu restorane ruošdavo mėsos ar žuvies patiekalus, visą mėnesį ji neparagavo nė kąsnelio to, ko nevalgo veganai. Patirtimi ir atradimais Gina nuolat dalijosi savo feisbuko puslapyje „The kitchen i love“.
„Daugelis klausė, kodėl nutariau išbandyti veganų duoną.
Jau minėjau, kad aš esu be galo smalsus žmogus, man daug ką įdomu išmėginti.
Kartą vienoms vestuvėms ruošiau vien veganiškas vaišes. Tai buvo tikras iššūkis – visas stalas turėjo būti nuklotas patiekalais be jokios gyvūninės kilmės produktų. Aš labai kruopščiai rinkau informaciją ir produktus ir kartu su kolega kūrėme receptūras. Patiekalai išėjo tiek akiai gražūs, tiek gomuriui skanūs.
Tad po kiek laiko tiesiog pagalvojau – o ką reiškia būti veganu? Panorau patirti tai savo kailiu“, – prisipažino G.Kubiliūtė.
Pradėjus veganišką eksperimentą sunkiausia jai buvo atsisakyti pieno produktų ir visko, kur jų yra. Visą mėnesį beveik nevalgė saldumynų, tik veganiškus sūrelius, mat daugelio saldumynų sudėtyje yra sviesto, grietinėlės, kiaušinių, pieno.
Bet atrado alternatyvą pienui – sojų, ryžių, avižų gėrimus. Ir baigusi veganizmo eksperimentą nusprendė rinktis augalinės kilmės pieno pakaitalus.
Dabar ji džiaugiasi, kad iš viso sugalvojo išbandyti veganišką gyvenimo būdą.
„Man šis eksperimentas leido suprasti: turiu koreguoti mitybą. Atrodo, maitinausi sveikai, augalinis maistas ir taip sudarė mitybos pagrindą.
Bet visada kankindavo virškinimo problemos, dėl kurių nekart teko konsultuotis su gydytojais.
Pradėjus maitintis veganiškai kaip ranka nubraukė visas problemas. Tai leido suprasti – turiu vartoti dar daugiau augalinės kilmės produktų ir subalansuoti gyvūninės kilmės produktų vartojimą. Tai ir darau. Praėjus dviem savaitėms po eksperimento aš vis dar jaučiuosi labai gerai“, – patikino G.Kubiliūtė.
